Iš Ricinos aliejus taip pat yra nenuosekliai žinomas. Atogrąžų augalų aliejus pirmiausia naudojamas kaip vidurius laisvinantis vaistas.
Stebuklo medžio atsiradimas ir auginimas
Tačiau Europoje augančių egzempliorių aukštis siekia tik nuo 50 centimetrų iki 4 metrų. Palmių formos lapai gali siekti iki 70 centimetrų. Atsižvelgiant į stebuklo medžio įvairovę, jie turi žalią, melsvai pilką arba raudoną spalvą. Ricinus communis žydėjimo laikas yra nuo liepos iki spalio.
Iki vėlyvo rudens dygliuotose gėlių kapsulėse iš sėklų susidaro pupelių formos sėklos. Ricinus communis yra gimtoji atogrąžų Afrikos ir Indijos regionuose. Augalas auginamas atogrąžų regionuose, o Pietų Europoje jis buvo išleistas į lauką. JAV stebuklų medis kartais laikomas piktžole.
Poveikis ir taikymas
Žinomiausi stebuklų medžio ingredientai yra ricinas ir ricinos aliejus (Ricinum oleum). Tačiau ricinas turi toksinį poveikį ir atsiranda augalo sėklų sluoksniuose. Net maži ricino kiekiai gali būti mirtini. Pažeisti žmonės miršta nuo kraujotakos nepakankamumo per dvi dienas.
Kita vertus, ricinos aliejus turi gydomąjį poveikį. Tai gaunama iš augalų sėklų šalto spaudimo būdu ir nėra nuodinga. Presuojant galima išvengti toksinio rizino patekimo į aliejų.
Medicinoje ricinos aliejus naudojamas tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Jį sudaro ricinoleino rūgšties trigliceridai. Plonojoje žarnoje ricinoleino rūgštį išskiria lipazės. Ricinoleno rūgštis sukuria tikrąjį ricinos aliejaus poveikį. Taigi jis neleidžia vandeniui ir natriui absorbuotis iš žarnyno. Tai leidžia daugiau vandens ir elektrolitų pasiekti žarnyną, todėl padidėja išmatų kiekis.
Be to, išmatos tampa minkštesnės, o tai savo ruožtu turi vidurius. Žarnyno gleivinės sudirginimas ricinoleic rūgštimi taip pat sukelia vidurius. Ricinos aliejus vartojamas vidutiniškai esant vidurių užkietėjimui. Jis gali būti skiriamas gėrimo pavidalu arba kaip klizma (klizma). Taip pat galite išgerti nuo 1 iki 2 šaukštų ricinos aliejaus tuščiu skrandžiu.
Vidurius laisvinantis poveikis prasideda maždaug po dviejų ar keturių valandų. Tačiau grynas aliejus turi blogą skonį. Norėdami tai pagerinti, jį galima sumaišyti su kokiu nors vaisių sirupu ar citrinos sultimis. Ricinos aliejaus aušinimas taip pat laikomas naudingu. Taip pat galima įsigyti kapsulių, kurios yra beskonės ir todėl jas daug lengviau išgerti. Kapsulėse paprastai yra nuo keturių iki šešių gramų ricinos aliejaus. Mažesnė dozė neigiamai veikia vidurius laisvinančių vaistų veiksmingumą.
Naudojant ricinos aliejų, rekomenduojama ne ilgiau kaip 14 dienų. Ekspertai taip pat pataria apsisaugoti nuo ricinos aliejaus. Tokiu būdu aliejus užtikrina, kad daugybė nuodų dar greičiau pasiskirstų organizme. Taip pat galima sąveika su įvairiais vaistais. Ricinos aliejus taip pat gali būti skiriamas išoriškai. Odos ligų atvejais jį galima trinti ant pažeistų vietų kelis kartus per dieną.
Svarba sveikatai, gydymui ir prevencijai
Ricinos augalas jau anksčiau buvo žinomas dėl vidurius laisvinančio. Senovės egiptiečiai augalų sėklas naudojo žarnynui ištuštinti, todėl dažnai būdavo apsinuodijama. Todėl senovės graikai stebuklų medį naudojo tik išoriniam gydymui. Kinijoje ir Indijoje sėklos buvo susmulkintos ir naudojamos kompresams nuo veido paralyžiaus ar sąnarių patinimo. Ricinos arbata, pagaminta iš šaknų ir lapų, taip pat buvo naudojama kosulio problemoms gydyti.
XVIII amžiaus pabaigoje ricinos aliejus buvo plačiai naudojamas Europoje kaip vidurius laisvinantis produktas, nesukeldamas apsinuodijimo. Jis taip pat buvo naudojamas blakstienoms dengti. Šiandien ricinos aliejus daugiau naudojamas pramoniniams gaminiams. Tai apima kosmetiką, tepalus, popierius ir dažus.
Šiandien ricinos aliejus retai skiriamas terapiniu būdu. Jei kitos priemonės nuo vidurių užkietėjimo išlieka neveiksmingos, tai tinka trumpalaikiam gydymui, norint pasiekti pagreitintą žarnyno ištuštinimą. Tai gali būti po kirminų ar po analinio-tiesiosios žarnos operacijos. Ricinos aliejus taip pat naudingas esant uždegiminėms odos ligoms. Tas pats pasakytina apie amžiaus dėmes, randus, odos dribsnius ir hemorojus.
Aliejus turi savybę prasiskverbti į tarpus tarp ląstelių. Kadangi ji taip pat sukuria mechaninę apsauginę plėvelę nuo vandens ir vandenyje tirpių teršalų, ji padeda išgydyti įtrūkimus ir įtrūkimus. Ricinos aliejus nerekomenduojamas vėlyvojo nėštumo metu. Teigiama, kad aliejus skatina gimdymą, tačiau jo veikimo mechanizmas vis dar nėra tiksliai žinomas.
Dėl šios priežasties vartoti po 40-osios nėštumo savaitės galima tik prižiūrint specialistui. Galimas ricinos aliejaus vartojimas iš vidaus yra pykinimas ir viduriavimas.
.jpg)
