Viduje Scintigrafija (taip pat: scintigrafija) yra vaizdavimo procesas medicinoje. Įpurškiant žemo lygio radioaktyviąsias medžiagas ir gama kamerą, tam tikros audinių struktūros gali būti matomos.
Kas yra scintigrafija?
Scintigrafija priklauso branduolinės medicinos sričiai, kurioje medicinos specialistai naudojasi radioaktyviųjų medžiagų savybėmis - pavyzdžiui, kad galėtų be operacijos ištirti žmogaus organus ar kitus audinius.
Norėdami tai padaryti, egzaminuotojas suleidžia radioaktyvųjį vaistą: vadinamąjį radiofarmacinį vaistą. Kadangi skirtingiems audinių tipams reikalingos skirtingos maistinės medžiagos, radiofarmaciniams preparatams naudojamos ir radioaktyviai pažymėtos skirtingos medžiagos - atsižvelgiant į tai, kuris audinys turi būti tiriamas. Gama kamera matuoja radioaktyviąją spinduliuotę, skleidžiamą iš žymeklio, ir tokiu būdu gali padaryti atitinkamą audinį matomą.
Galima atskirti du scintigrafijos tipus: funkcinė scintigrafija vaizduoja audinio aktyvumą, o statinė scintigrafija pirmiausia vaizduoja struktūras, neatsižvelgdama į juose vykstančius procesus.
Funkcija, poveikis ir tikslai
Radiofarmaciniai vaistai, naudojami Scintigrafija Jei jie naudojami, jie kaupiasi audinyje skirtingais laipsniais: audinius, kurių metabolizmas yra labai aktyvus, organizmas aprūpina atitinkamai dideliu maistinių medžiagų skaičiumi ir tokiu būdu didesniu mastu absorbuoja radioaktyvųjį žymeklį.
Štai kodėl scintigrafija daugiausia naudojama navikams nustatyti; nes navikas yra toks audinys, kurio padidėjęs metabolizmas. Metastazės, cistos ar uždegimas taip pat gali būti aptinkami tuo pačiu principu: Didesnė žymeklio koncentracija sukelia padidėjusią radioaktyviąją spinduliuotę šioje srityje - kuri galiausiai atsiranda atvaizde (scintigramoje), dažniausiai raudonose arba geltonose vietose.
Deformacijos ir kitos anomalijos taip pat atskleistos scintigramoje. Be to, scintigrafija parodo, ar kraujagyslės neužblokuotos, ar tam tikri audiniai yra nepakankami. Gautoje nuotraukoje pastebimos tokios sąlygos, kad atitinkamos sritys yra mažiau spalvos, nei būtų galima tikėtis iš sveikų audinių.
Šioms reikmėms tinka tiek statinė, tiek funkcinė scintigrafija. Paprastai užtenka įrašyti statinį vaizdą. Iš esmės scintigrafiją galima naudoti visuose organuose. Tačiau atsižvelgiant į jų vietą kūne ir medžiagų apykaitos procesus, šiuo metodu tiriami pirmiausia plaučiai, skydliaukė, širdis ir inkstai. Be to, scintigrafija dažnai naudojama tiriant skeletą ar atskirus kaulus. Sumušimai čia jau gali būti atpažinti - net jei išorinių sužalojimų nematyti.
Scintigrafija daugiausia naudojama klinikinėje ir medicinos srityje, rečiau - tyrimuose su sveikais savanoriais. Taip yra daugiausia todėl, kad įtarimas dėl sunkios ligos pateisina (potencialiai kenksmingų) radioaktyviųjų medžiagų vartojimą, ir tai taip pat atitinka paciento interesus; kiti mažiau invaziniai metodai paprastai naudojami tik mokslinių tyrimų tikslams. Kaip ir visos medicininės apžiūros, scintigrafijai reikalinga ekonominės naudos analizė.
Rizika ir pavojai
nors Scintigrafija naudojamos radioaktyviosios medžiagos, manoma, kad tai beveik nerizikinga. Tik nėščios moterys neturėtų būti tiriamos šiuo metodu, nes net maža radiacijos koncentracija gali būti pavojinga negimusiam vaikui.
Dėl tos pačios priežasties rekomendacija netaikoma arti nėščių moterų po scintigrafijos, jei radiacija nesumažėjo. Tačiau tai dažnai būna po dienos ar dviejų. Taip pat atsargiai reikia maitinti krūtimi maitinančias moteris, taip pat vaikus ir paauglius. Dėl šios priežasties šios grupės žmonės tiriami scintigrafija tik pagrįstais išimtiniais atvejais.
Nepaisant to: radioaktyviosios spinduliuotės dozė atliekant scintigrafiją nėra didesnė nei atliekant panašias procedūras, pavyzdžiui, rentgeno spindulius, ir netgi žymiai mažesnė nei atliekant kompiuterinę tomografiją. Prieš apžiūrą pacientams taip pat suteikiama galimybė užduoti klausimus ir išreikšti savo susirūpinimą informacinėje diskusijoje.
.jpg)
