Inksto persodinimas

A Inksto persodinimas atliekama pacientams, kurie mažai veikia inkstus arba jų visai nedaro, t. y. kenčia nuo inkstų nepakankamumo. Inkstų persodinimo pranašumai, palyginti su dialize (kraujo gryninimas), yra tai, kad persodintas inkstas suteikia recipientui geresnę gyvenimo kokybę ir jo rezultatus.

Kas yra inksto persodinimas?

Inkstams, dviem pupelių formos organams, vidutiniškai 12 centimetrų ilgio kiekvienoje kūno pusėje žemiau krūtinės, yra svarbi užduotis - išfiltruoti atliekas iš kraujo, paversti jas šlapimu ir pašalinti.

Jei inkstai praranda šį sugebėjimą, atliekos gali kauptis organizme ir sukelti apsinuodijimą (uremija). Jei atsiranda lėtinis inkstų nepakankamumas, pacientas reguliariai dializuojamas arba gydomas Inksto persodinimas priklausomas.

Inksto persodinimas yra chirurginis sveiko inksto persodinimas iš mirusių smegenų mirusiųjų ar gyvo sveiko donoro į inksto liga sergančio recipiento kūną. Susirgę inkstai nepašalinami, o inksto donoras implantuojamas kirkšnies srityje apatinėje pilvo dalyje. Vienas inkstas gali perimti abiejų organų funkcijas.

Inkstai iš mirusiojo, vadinami post-mortem inkstų donorais, skiriami tarptautinio „Eurotransplant“ perjungimo centro. Naujas persodintas inkstas veikia kaip sveikas inkstas, tačiau dažnai su nedideliu funkciniu sutrikimu.

Funkcija, poveikis ir tikslai

Vienam Inksto persodinimas Svarstomi pacientai, sergantys lėtiniu inkstų nepakankamumu, kuriems reikalinga dializė. Įrodyta, kad transplantacija prailgina pacientų, sergančių lėtine inkstų liga, gyvenimo trukmę, nepaisant su operacija susijusios rizikos.

Tačiau transplantacija kelia žymiai didesnę riziką vyresniems nei septyniasdešimties metų pacientams, todėl senyviems žmonėms ji atliekama retai. Negydomas vėžys ir kitos rimtos ligos ar ūmūs uždegimai taip pat pasisako prieš inksto persodinimą.

Dėl organų trūkumo dažnai laukiama donoro inksto. Vaikai gauna premiją už laukimo laiką, o pacientai, kurių kraujo tipai dažnesni, inkstai donorai paprastai gali būti surasti greičiau. Inkstą galima persodinti, jei yra tinkamas organas donoras arba tinkamas giminaitis ar mylimasis nori paaukoti gyvąjį gyvenimą. Operacija, atliekama naudojant bendrąją nejautrą, trunka nuo trijų iki keturių valandų. Donoro inkstas implantuojamas dešinėje arba kairėje pilvo apatinėje dalyje, o jo kraujagyslės yra sujungtos su dubens venomis ir arterijomis, kad būtų užtikrinta optimali kraujo tėkmė. Naujas inkstas yra prijungtas prie šlapimo pūslės, kad būtų galima nutekėti šlapimui.

Norint išsiaiškinti, ar inkstas persodintas sėkmingai po procedūros, tiriamas paciento kraujas, ar sumažėjo kreatinino ir karbamido kiekis. Jei tai yra šis atvejis, tai reiškia, kad organizmas detoksikuoja naują inkstą, o šlapimo išsiskyrimas vėl yra normalus.

Po inksto persodinimo pacientas paprastai būna maždaug dvi savaites ligoninėje, kur taip pat pradedamas imunosupresinis gydymas, siekiant užkirsti kelią organų atmetimui. Po iškrovos kelis kartus per savaitę atliekami tolesni tyrimai, kurių metu tikrinamos įvairios laboratorinės vertės ir šlapimo kiekis.

Kai įsitikinama, kad persodintas inkstas perima maždaug pusę dviejų sveikų inkstų funkcijos, inksto persodinimas laikomas sėkmingu. Nepaisant to, vis dar reikia reguliariai sekti tolesnius tyrimus ir griežtai laikytis imunosupresinio gydymo.

Rizika ir pavojai

nors Inksto persodinimas dabar yra gana saugi operacija, nes atliekant bet kurią chirurginę procedūrą pacientui kyla pavojus, pvz. Kraujavimo ar širdies aritmijos rizika, o po operacijos kyla nepakankamas kojos kraujo tiekimas transplantacijos pusėje arba sukibimas pilvo ertmėje.

Po inksto transplantacijos visą gyvenimą yra pavojus, kad persodintas inkstas bus atmestas. Po inksto transplantacijos kiekvienas pacientas yra priverstas vartoti imunitetą slopinančius (imuninę sistemą silpninančius) vaistus visą likusį gyvenimą, kad būtų išvengta organų atmetimo. Nepaisant visko, ne visuomet galima išvengti netolerancijos reakcijos į svetimą organą. Taip pat gali atsirasti transplantato inksto infekcija arba lėtinis nepakankamumas.

Vaistų vartojimas imunosupresijai turi rimtų šalutinių poveikių, įskaitant bendrą imuninės sistemos silpnumą, bendrą padidintą infekcijos riziką, pvz. rizika susirgti pneumonija ir padidėjusi ilgalaikė vėžio išsivystymo rizika - ypač tam tikrų rūšių odos vėžys ar limfinis vėžys. Transplikuoto inksto funkcionalumas bėgant metams blogėja, kai gyvų donorų inkstai veikia ilgiau nei donorų, kuriems atliekama pomirtinė operacija, inkstai.