Vagotomija

Vagotomija yra vagos nervo šakų, kurios tiekia skrandžio ar dvylikapirštės žarnos sekrecines ląsteles, chirurginis nutraukimas. Operacija dažniausiai skiriama pacientams, sergantiems skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opomis, nes tokios opos atsiranda dėl per daug rūgščios sekrecijos. Tuo tarpu konservatyvūs vaistų sprendimai iš esmės pakeitė vagotomiją.

Kas yra vagotomija?

Maždaug 50 iš 100 000 žmonių kenčia nuo skrandžio opų. Dvylikapirštės žarnos opos yra paplitusios net keturis kartus. Tai reiškia, kad skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos yra tarp dažniausiai pasitaikančių ligų.

Šiems opoms gydyti gydytojas turi chirurginius metodus, tokius kaip vagotomija. Operacijos metu chirurgas perpjauna įvairias kaukolės nervų šakas, kurios yra tiekiamos skrandyje ar dvylikapirštėje žarnoje. Nupjovus šias šakas, susidaro mažiau rūgščios skrandžio sekrecijos. Nors operacija efektyvi, šiomis dienomis ji vargu ar atliekama išvis. Už tai lemia šiuolaikinė medicinos raida.

Pacientams, sergantiems skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opomis, dabar yra vadinamųjų protonų siurblio inhibitorių, kurie praplečia operacijos efektyvumą. Prieš pradedant taikyti šiuos modernius gydymo metodus, vagotomija vaidino svarbų vaidmenį pacientams, sergantiems skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opomis, ypač pasirenkant proksimalinę vagotomiją.

Funkcija, poveikis ir tikslai

Skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų priežastis yra disproporcija tarp apsauginių skrandžio gleivinės veiksnių ir HCl sekreciją skatinančių medžiagų, kurias išskiria parietalinės ląstelės. Ląstelių sekrecija priklauso nuo dirgiklio, kurį realizuoja kaukolės nervas.

Vagotomijos terminas jau reiškia, kad chirurginė procedūra atitinka intervenciją į makšties nervą. Operacijos tikslas - pašalinti arba sumažinti dirgiklius, kurie išskiria skrandžio ar dvylikapirštės žarnos parietalines ląsteles. Dėl šios priežasties chirurgas perpjauna nervo šakas, kurios operacijos metu tiekia skrandį ar dvylikapirštę žarną. Taip pat galimos įvairios šio proceso subprocedūros. Paprastai dešiniajame ir kairiajame pagrindiniame pakaušio nervo kamiene atitinkamos nervų dalys supjaustomos skirtingais anatominiais lygiais. Šiuo atveju visada naudojama krūtinės ląstos vagotomija, kai krūtinės ląstos srityje yra atskirti pagrindiniai nervų kamienai.

Vagotomijos kamieno formos pagrindinės vagalinio kamieno dalys yra dalijamos iš priekio ir užpakalinės dalies nuo pilvo apatinės stemplės srityje. Skrandžio vagotomija pagrįsta nervų dalių, kurios traukiasi skrandžio link, pjovimu. Išsaugomos nervų šakos į kepenis ir kitus organus. Selektyviai proksimalinė vagotomija taip pat žinoma kaip parietalinių ląstelių vagotomija ir yra viena iš dažniausiai praeityje atliktų vagotomijų.

Atliekant šią procedūrą, skrandžio nervų šakos yra atskirtos, išlaikant nervų dalis, kurios veda į skrandžio vartus, vadinamąjį pylorą. Šis procesas grįžta į N. Latarjet. Vagotomijos visada vyksta stacionare ir reikalauja kruopštaus pasiruošimo operacijai bei paciento lavinimo. Tuo tarpu proksimaliai selektyvi vagotomija beveik nevyksta.

Rizika, šalutinis poveikis ir pavojai

Vagotomija yra susijusi su bendrąja ir specifine chirurgine rizika. Bendroji chirurginė rizika apima, pavyzdžiui, kraujavimą operacijos metu ar po jos, o blogiausiu atveju ji gali baigtis mirtimi.

Be to, operacijos visada yra susijusios su infekcijos rizika ir kraštutiniais atvejais gali sukelti audinių nekrozę ar mirtiną sepsį. Be to, kiekviena operacija yra susijusi su anestezija. Ši rizika daugiausia susijusi su kraujotaką ir antsvorį turinčiais pacientais. Cirkuliacinis šokas gali išsivystyti operacijos metu, reaguojant į anestetiką, ir sukelti širdies sustojimą. Be to, daugelis pacientų jaučia pykinimą ar vėmimą iš anestetikų. Taip pat gali būti galimos alerginės anestetiko reakcijos.

Dar dažniau pacientai skundžiasi gerklės skausmu, užkimšimu ir sunkumu ryti po operacijos, kurie gali atsirasti kaip reakcija į dirbtinę ventiliaciją operacijos metu. Nors aprašytų komplikacijų ir šalutinių reiškinių rizika paprastai gali būti įvertinta kaip maža, pacientas turi būti informuotas apie riziką prieš operaciją. Viena iš specifinių vagotomijos rizikų yra neteisingas nervų šakų, svarbių skrandžio ar žarnų funkcionavimui, pjovimas.

Netikrų nervų šakų atitraukimas gali sukelti peristaltikos paralyžių ir tokiu būdu funkciškai pabloginti virškinimą. Kai jutimo nervų pluoštai supjaustomi, gali atsirasti jutimo sutrikimai. Prieš skrandžio ar dvylikapirštės žarnos operaciją ir ypač po jos taip pat dažnai reikia laikytis specialių dietų, kad organai nebūtų perkrauti iškart po streso. Dėl pastangų ir rizikos vagotomija dabar naudojama retai. Šiuolaikinės alternatyvos yra susijusios su mažiau pastangų, taip pat su mažesne rizika ir šalutiniu poveikiu pacientui.

Tarp svarbiausių šiuolaikinių sprendimų yra veiksmingi sekreciją slopinantys vaistai. Šie vaistai, pavyzdžiui, gali atitikti protonų siurblio inhibitorius ar H2 blokatorius. Todėl invazinis vagotomijos metodas buvo pakeistas konservatyviais vaisto tirpalais, kad pacientas nebūtų netinkamai apkrautas. Išimtiniais atvejais vagotomija vis dar atliekama, daugiausia gydant atsparias sunkias formas.