Tympanometrija

Tympanometrija Tai objektyvus audiologijos matavimo metodas, kurio pagalba galima išmatuoti ir lokalizuoti ausies mechaninio ir fizinio garso laidumo problemas.

Atliekant automatizuotą procesą, ausies ausis yra veikiama besikeičiančio slėgio skirtumo per išorinį klausos kanalą, tuo pačiu metu veikiant nuolatiniam tonui. Procedūros metu nuolat matuojama ir užrašoma ausies akustinė varža (tympanogram).

Kas yra timpanometrija?

Tympanometrija yra objektyvus audiologijos matavimo metodas, kurio pagalba galima išmatuoti ir lokalizuoti ausies mechaninio ir fizinio garso laidumo problemas.

Klausos gebėjimą lemia fizikinis-mechaninis garso laidumas vidurinėje ausyje ir vėlesnis garso neuroninis pavertimas garso suvokimu. Tympanometrija yra objektyvus garso laidumo matavimo metodas.

Tam nereikalaujama nei tiriamojo, nei paciento pagalbos, todėl į matavimo rezultatą neįtraukiami subjektyvūs pojūčiai. Visų pirma, reikia išmatuoti akustinę varžą, taigi ir mechaninės-fizinės klausos dalies funkcionalumą. Akustinė varža yra matuojama, kiek aukšta yra atspindėta garso dalis arba kokia yra absorbuojamos dalies aukštis, kuris yra perduodamas per vidurinės ausies garso laidumą į košelę ir paverčiamas nerviniais signalais.

Antra, timpanometrija taip pat gali būti naudojama matuojant stapedijaus refleksą, kuris tam tikrose ribose gali apsaugoti ausį nuo žalos, kurią sukelia labai garsus triukšmas. Atliekant timpanometrinius matavimus, ausies ausis veikiama skirtingais slėgiais per išorinį klausos kanalą ir tuo pat metu skleidžiama skirtingo dažnio bandymo tonu. Atliekant automatinius matavimus, atsispindinčio garso dalis yra nuolat įrašoma ir įrašoma į tympanogramą.

Funkcija, poveikis ir tikslai

Įtarus klausos praradimą, pirmiausia įsitikinama, kad išoriniame klausos kanale nėra svetimkūnių ar ausies vaško (kamieno), kad būtų užtikrintas netrukdomas garso laidumas nuo ausies iki ausies.

Viena iš svarbiausių diagnozių, leidžiančių nustatyti galimą garso laidumo sumažėjimą, yra ištirti ausies ausies akustinę varžą. Ausinės akustinė varža (varža) yra garso sugerties pajėgumo matas. Geros absorbcijos galimybės, t. Y. Maža varža, yra susijusios su geru garso laidumu ir gera klausa - tol, kol nepablogėja klausos suvokimas.

Visuotinai priimtas objektyvaus akustinės varžos matavimo metodas yra timpanometrija. Išorinis klausos kanalas uždaromas mažu balionėliu, kurio viduryje yra skylė, pro kurią praleidžiamas matavimo zondas. Pats zondas turi tris skylutes ir yra sujungtas su timpanometru trimis plonais vamzdeliais. Išoriniame klausos kanale per angą 1 gali susidaryti kintamas nedidelis viršslėgis arba per didelis slėgis, palyginti su vidinėje ausyje vyraujančiu slėgiu. 2 angoje yra nedidelis garsiakalbis, per kurį galima generuoti nenutrūkstamą garsą su pasirenkamu dažniu ir pasirenkamu garso slėgio lygiu.

3 angoje yra mažas mikrofonas, su kuriuo galima išmatuoti ausies ausies atspindimą nenutrūkstamo signalo dalį. Paprastai ausies ausies akustinė varža yra mažiausi, esant visiškam slėgio išlyginimui tarp išorinio klausos kanalo ir vidurinės ausies. Šiomis slėgio sąlygomis išmatuota akustinė varža yra laikoma atskaitos tašku atliekant timpanometriją, ir jos vertė yra lygi nuliui.

Tada auskaro elastingumas (atitikimas) išmatuojamas esant skirtingoms per didelio ir žemo slėgio būsenoms per atspindėtą nenutrūkstamo tono dalį. Automatiškai sugeneruotoje timpanogramoje, kurioje atitiktis nubrėžta kaip slėgio skirtumo funkcija, yra aiškus maksimalus skirtumas, kai slėgio skirtumas yra lygus nuliui. Didėjant teigiamam ar neigiamam slėgio skirtumui iki ± 300 mm vandens stulpelio arba 30 hektopaskalų (hPa), ausies ausies stiprumas smarkiai sumažėja netiesiškai.

Tympanogram leidžia daryti išvadas apie bet kokio sutrikimo ar sumažėjusios funkcijos garso laidumo grandinėje vidurinėje ir vidinėje ausyse priežastis. Pvz., Gali būti diagnozuota otosklerozė (vidinės ausies osifikacija), timpanosklerozė (osifikacija oscilų srityje), cholesteatoma (išorinio klausos kanalo plokščiojo epitelio įaugimas į vidurinę ausį) arba timpaninė efuzija.

Sklindant vidurinėje ausyje, išsiskiria sekretas, kuris gali būti sunkus, kruvinas ar net pūlingas ir sukelti rimtų garso laidumo problemų. Taip pat timpanometrijos būdu galima nustatyti slėgį kompensuojančio Eustachijaus vamzdelio gedimą, ausies bambos perforaciją ir vidurinės ausies uždegimą. Tada timpanograma parodo tipišką kursą.

Savo vaistus galite rasti čia

➔ Vaistų nuo ausų ligų ir klausos problemų

Rizika, šalutinis poveikis ir pavojai

Tympanometrija yra procedūra, kuri buvo įvesta 1930-aisiais ir iš pradžių buvo pagrįsta K. Schusterio darbu. Iki 1960 m. Procedūra buvo keletą kartų peržiūrėta ir pritaikyta. Tempanometrijos rizika ir šalutinis poveikis nežinomi.

Kintantys slėgio skirtumai tarp išorinio klausos kanalo ir vidurinės ausies, neviršijantys 30 hPa, yra panašiai pastebimi kaip pvz. B. Keleivio orlaivio slėgio pokyčiai kietos nusileidimo ar pakilimo metu. Ypatinga timpanometrijos ypatybė yra tai, kad gali būti diagnozuojamos ne tik specifinės garso laidumo problemos, bet ir tinkamas stapedijaus reflekso veikimas.

Refleksą sukelia triukšmai, kurių garso slėgio lygis yra didesnis nei 70–95 dB, ir jis atsiranda maždaug po 50 ms, kai prasideda garsus triukšmas. Refleksas sukelia stapedijaus raumens susitraukimą, kuris šiek tiek pakreipia stapes ir žymiai pablogina garso perdavimą. Dėl stapedijaus reflekso abi ausys tuo pačiu metu yra jautresnės garsui ir tam tikru mastu yra apsaugotos nuo garsių triukšmų sugadinimo.