Nesąmonės buvimas yra prieštaringai vertinamas. Viduje Gylio psichologija Manoma, kad yra ir sąmoningų, ir nesąmoningų procesų, kurie daro stiprų poveikį žmogaus elgesiui, nors jie nesuvokiami.
Šie nesąmoningi psichiniai procesai turėtų būti palaipsniui atidengiami, norint įgyti žinių apie žmogaus elgesį ir poreikius. Todėl giluminė psichologija nori patekti kuo žemiau sąmonės paviršiaus, kad išanalizuotų nesąmoningus procesus, kurie galėtų paveikti sąmoningą gyvenimą.
Kas yra giluminė psichologija?
Šia prasme filosofai, tokie kaip Nietzsche, Leibniz ar Schopenhauer, mano, kad psichika yra paslėpta. Pirmasis mokslinis požiūris į sisteminį tyrimą buvo pateiktas psichoanalizę sukūrusiam Sigmundui Freudui. Jis išsamiai nagrinėjo žmogaus elgesį ir patirtį, kad galėtų atrasti tam tikrus jų modelius, kuriems jis sukūrė tinkamą gydymo metodą.
Jis pateikė tezę, kad represuoti ir nesąmoningi jausmai jus vargina ir gali sukelti net fizinius simptomus. Freudas konfliktus ypač stipriai priskyrė seksualinių poreikių slopinimui, kurie vėliau virsta kita energija. Tačiau jei taip neatsitiks, atsiranda fizinių ir psichinių sutrikimų, iš kurių tik keli yra tokie emociniai simptomai kaip nerimas ir depresija. Jo siūlomas gydymas apima psichoterapeutą, sėdintį už paciento, nepastebimoje vietoje, kad jis galėtų visiškai susikoncentruoti į save.
Eugenas Bleuleris, šveicarų psichiatras, kuris taip pat sukūrė sąvokas šizofrenija ir autizmas, pats sukūrė terminą „gilioji psichologija“. Jis neprisiėmė jokio skirtumo tarp ligos ir psichinės sveikatos. Tuomet vienas didžiausių giluminės psichologijos atstovų buvo Carlas Gustavas Jungas, manęs, kad archetipai nesąmoningai nurodo kiekvieno žmogaus elgesį. Galiausiai buvo imtasi disko reguliavimo ir konfliktų sprendimo procesų, kurie visada yra sąmoningo elgesio pagrindas.
Tuo remiantis gilioji psichologija netrukus buvo padalinta į tris didesnes mokyklas. Be Freudo sukurtos analitinės psichologijos, Alfredas Adleris netrukus pradėjo individualią psichologiją. Visos mokyklos laikosi teiginio, kad pasąmonės gelmėse vyksta psichologiniai paskatų procesai ir panašūs motyvaciniai procesai, kurie kiekvienoje mokykloje skiriasi kaip atitinkama varomoji jėga. Freudas prisiėmė seksualinį instinktą, Freudo mokinys Jungas prisiėmė netikslią instinktyvią energiją, o Adleris prisiėmė paprastą žmonių siekį jėgos.
Gydymas ir terapija
Taigi gylio psichologija nėra psichoanalizės sinonimas. Jie skiriasi skirtingais būdais ir atitinkamai forma, tikslu ir trukme. Nors psichoanalizė nori pakeisti visą asmenybę, gydymas dažnai vyksta gulint ant pažįstamo sofos ir trunka kelerius metus, gilus psichologinis gydymas vyksta sėdint ir trunka ne ilgiau kaip dvejus metus. Tai darydama ji siekia tikslo - atrasti konfliktus B. sukelti depresiją, nenorint pakeisti ar pakeisti paciento.
Žmonės dažniausiai vaikystėje kuria vadinamuosius santykių modelius. Tai lemia, kaip jis artėja prie kitų žmonių ar suvokia aplinką. Iki to laiko, kai jis sukūrė šiuos modelius, jie turėjo prasmę ir ryžtingą atsakymą. Jie tampa problema tik tada, kai staiga netinkamas elgesys.
Tėvų, kaip svarbiausių globėjų, ginčai ir auklėjimas ypač palaikomi pagal tam tikrą modelį ir lemia ryšį su kitais žmonėmis vėlesniame gyvenime, taip pat santykius, kuriuos užmezga asmuo. Dažnai tos pačios klaidos daromos vėl ir vėl, žmonėms nespėjus patiems suprasti tokio elgesio.
Santykiai, kuriuos pacientas užmezga su psichoterapeutu, kuris bando atskleisti šiuos įpročius ir supažindinti juos gydymo metu, yra panašūs. Tai vadinama perkėlimu. Tai viena iš svarbiausių tokios terapijos priemonių.
Perkėlimo visada reikia ieškoti ten, kur yra minčių, lūkesčių, baimių ar norų, kurie jau susiformavo ir vėl ir vėl pagyvėjo kaip šablonas. Šie modeliai ir baimės sąmoningai atgaivinami ir išryškinami terapijoje. Psichoterapeutas daugiau dėmesio skiria savo paties elgesiui, emocinei reakcijai į pacientą. Psichoanalizėje tai vadinama priešpriešiniu perdavimu. Jis taip pat naudojamas gydymui.
Tada tikslas nėra išsami ankstesnio paciento gyvenimo analizė, o tik tam tikrų nepalankių gyvenimo sąlygų pakeitimas, kad simptomai ir simptomai išnyktų. Todėl simptomai nėra gydomi tiesiogiai, tačiau jų priežastys pašalinamos gydant gilesnius sluoksnius.
Savo vaistus galite rasti čia
➔ Vaistai ramina ir stiprina nervusDiagnostikos ir tyrimo metodai
Giluminė psichologija naudojama žmonėms, kurie z. B. kenčia nuo miego sutrikimų, depresijos, koncentracijos sutrikimų, obsesijų, ūmių krizių, išsekimo būsenų ar seksualinių funkcijų sutrikimų. Net žmonės, patyrę stresą, patyrę traumą, gali rasti pagalbos gilumoje. Moksliškai įrodyta, kad šie metodai yra labai sėkmingi. Priešingai, pacientai, turintys valgymo ar ūmaus nerimo sutrikimų, yra mažiau tinkami giliam psichologiniam gydymui.
Daugelis gydymo būdų yra įprasti. Tačiau retkarčiais psichoterapeutas taip pat rekomenduoja laikinai vartoti vaistus, kurie turi įtakos protui ir psichikai ir kuriuos visada turi skirti gydytojas. Tai apima įvairius psichotropinius vaistus, kurie yra naudingi ypač sunkiose krizėse, siekiant iš anksto padaryti pacientą stabilesnį ir sudaryti sąlygas gydytis, kuris nekelia pavojaus būti užblokuotam dėl psichologinių išpuolių ir lūžių.
Gylis psichologijoje gali vykti kaip ambulatorinė ar stacionarinė terapija. Pastarosioms ligoms gydyti yra psichosomatinės klinikos. Tokios priemonės yra tinkamos, jei suinteresuotas asmuo z. B. reikia tam tikro atstumo su savo kasdieniu gyvenimu, darbu ar šeima. Terapijos metu pacientas gali susikoncentruoti į gydymą ramybėje ir įgyti drąsos keistis.
.jpg)
