Tenofoviras (taip pat Tenofoviro dizoproksilis) yra naudojamas gydant ŽIV-1 ir hepatito B infekcijas. Tenofoviro dizoproksilis žmogaus ląstelėse aktyvuojamas iki tenofoviro. Viena vertus, jis slopina atvirkštinę ŽIV virusų transkriptazę (arba hepatito B virusų DNR polimerazę), kita vertus, yra integruotas į viruso DNR kaip neteisingas komponentas, todėl virusas nebegali daugintis. Paprastai jis yra gerai toleruojamas, tačiau, jei jau yra inkstų pažeidimas, jis gali sukelti inkstų nepakankamumą.
Kas yra tenofoviras?
Tenofoviras yra antivirusinis vaistas (virostatinis) ir priklauso nukleozidų atvirkštinės transkriptazės inhibitorių (NRTI) grupei ŽIV virusuose. Veiklioji medžiaga taip pat gali blokuoti hepatito B virusų DNR polimerazę.
Tai yra modifikuotas adenozino monofosfato analogas ir susideda iš pentozės, nukleino bazės ir fosforo rūgšties liekanų. Tenofoviro dizoproksilis yra provaistas, kurį organizmo fermentai aktyvuoja į tenofovirą.
Farmakologinis poveikis
Vaistas vartojamas tablečių pavidalu, jį reikia gerti valgant. Tinkamą dozę reikia aptarti su gydančiu gydytoju ir jos griežtai laikytis, nes kitaip gali atsirasti atsparumas. Baltymai jungiasi mažai, pusinės eliminacijos laikas plazmoje yra 12-18 valandų. Daugiausia išsiskiria per inkstus.
Aktyvus ingredientas tenofoviro dizoproksilis nepakitęs absorbuojamas į žmogaus ląsteles, fosforilinamas ir aktyvuojamas specialių fermentų, kinazių, nukleotidų trifosfatuose. Tenofoviras veikia dvejopai. Aktyvuoti dariniai slopina, viena vertus, viruso atvirkštinę transkriptazę HI virusu ir DNR polimerazę hepatito B metu. Dėl to trūksta 3 'hidroksilo grupės, esančios aktyvuotame tenofoviryje, DNR sintezė nutraukta. Tai neleidžia virusui daugintis.
Tačiau žmogaus organizme taip pat yra DNR polimerazių, ypač mitochondrijose. Šiuos vaistus taip pat gali slopinti atitinkamas šalutinis poveikis.
Medicininis pritaikymas ir naudojimas
Tenofoviras yra naudojamas ŽIV-1 ir hepatito B infekcijoms gydyti. Iš pradžių vaistas buvo patvirtintas ŽIV terapijai Europoje 2002 m. Ir buvo skirtas lėtiniam hepatitui B gydyti nuo 2008 m. Tenofoviras ypač naudojamas pacientams, sergantiems hepatitu B, aktyviam viruso replikacijai ir padidėjusiam kepenų fermentų kiekiui.
Tenofoviras visada naudojamas kartu su kitais vaistais gydant ŽIV. Terapija gali būti naudojama suaugusiesiems ir paaugliams nuo 12 iki 18 metų.
Tenofoviras gali sumažinti viruso plitimą negimusiam kūdikiui nėščioms moterims, sergantiems lėtine hepatito B infekcija. Tyrimo sąlygomis vaistas buvo skiriamas paskutinį nėštumo trimestrą ir tęsėsi iki 4 savaičių po gimimo. Iki tol nebuvo galima pastebėti reikšmingo apsigimimų padidėjimo negimusiam kūdikiui.
Reikėtų pažymėti, kad gydymas tenofoviru neišgydo ŽIV-1 ar hepatito B, todėl pacientas virusą gali perduoti kitiems žmonėms net gydymo metu. Todėl norint išvengti infekcijos, būtina imtis tinkamų apsaugos priemonių.
Rizika ir šalutinis poveikis
Apskritai tenofoviras yra labai gerai toleruojamas. Dažnas šalutinis poveikis yra pykinimas, viduriavimas, nuovargis, galvos svaigimas ir galvos skausmas. Vis dėlto pacientams, kuriems jau yra inkstų funkcijos sutrikimas, patariama atsargiai. Agentas turi nefrotoksinį poveikį ir retais atvejais gali sukelti inkstų nepakankamumą. Tenofoviro taip pat negalima vartoti kartu su kitais vaistais, kurie gali padaryti papildomą žalą inkstams. Tenofoviras draudžiamas dializuojamiems pacientams.
Žmogaus mitochondrijų DNR polimerazės slopinimas gali sukelti retą, bet svarbų ilgalaikį šalutinį poveikį. Visų pirma kūdikiams, kurie buvo paveikti nukleozidų terapija gimdoje, gali padidėti šalutinio poveikio rizika. Pieno rūgšties acidozė gali pasireikšti dėl pieno rūgšties pertekliaus kraujyje. Tai pasireiškia giliu ir greitu kvėpavimu, mieguistumu, pykinimu, vėmimu ir skrandžio skausmu. Tai turi nedelsdamas išgydyti gydytojas, nes šis šalutinis poveikis gali būti mirtinas.
Be to, gali atsirasti kasos uždegimas (pankreatitas), kuris ypač pastebimas dėl viršutinės pilvo dalies skausmo. Retais atvejais gali atsirasti raumenų ir sąnarių silpnumas, pažeisti nervų takai (polineuropatija) ir lipodistrofija (kūno riebalų persiskirstymas). Jei yra žinoma alerginė reakcija į patį tenofovirą ar kitus vaisto komponentus, jo vartoti negalima.
Nėštumas kelia ypatingą iššūkį ir reikalauja individualaus, medicininio požiūrio. Žindyti gydymo metu neleidžiama, nes dar nežinoma, ar vaistas patenka į motinos pieną.
