Kaip Priešimplantacinė diagnostika Gydytojai nurodo molekulinius genetinius tyrimus. Tiriamos paveldimos embrionų chromosomų ligos ar anomalijos, atsirandančios dirbtinio apvaisinimo metu.
Kas yra priešimplantacinė diagnostika?
Atliekant diagnostiką prieš implantavimą (PID) yra embrionų, sukurtų dirbtiniu apvaisinimu, medicininės apžiūros. Embrionai yra tik kelių dienų amžiaus ir tiriami prieš juos persodinant į moters gimdą. Tokiu būdu tai yra gydytojai u. a. galima aptikti chromosomų defektų, kurie kelia persileidimo ar gimimo riziką.
Tada tėvai gali nuspręsti, ar transplantacija įvyks gimdoje, ar ne. Preimplantacijos diagnozė yra viena iš prieštaringai vertinamų medicinos procedūrų. Nors metodas buvo naudojamas nuo 1990 m., Jis Vokietijoje buvo patvirtintas tik nuo 2011 m.
Funkcija, poveikis ir tikslai
Prieš implantavimą naudojama diagnostika naudojama genetiniams pokyčiams, kurie rodo rimtas negimusio vaiko ligas, atskleisti. Dirbtinai apvaisintų kiaušialąsčių genetinė medžiaga tikrinama dėl chromosomų sutrikimų ir paveldimų ligų. Prenatalinis diagnostinis metodas atliekamas tik rizikos grupėse, kurioms įtariama genetinė liga.
Tai gali būti, pavyzdžiui, jei Huntingtono liga buvo kelis kartus pasireiškusi šeimoje. Taip pat yra galimybė, kad moteris jau buvo atlikusi keletą nesėkmingų dirbtinių apvaisinimų (apvaisinimas in vitro).
Tačiau diagnostikos prieš implantavimą rezultatai ne visada yra visiškai tikri. Retais atvejais neteisinga diagnozė yra visiškai įmanoma. Diagnozei patvirtinti gali būti atlikta papildoma prenatalinė diagnozė (PND), pavyzdžiui, chorioninio villus mėginių ėmimas arba amniono skysčio tyrimas. Genetinės ligos, kurioms prieš implantuojant diagnozę yra prasmė, visų pirma yra Huntingtono liga, pjautuvinių ląstelių anemija, cistinė fibrozė, beta talasemija ir Marfano sindromas.
Kitos ligos yra Patau sindromas (13 trisomija), Edvardo sindromas (18 trisomija), 21 monosomija ir Duchenne tipo raumenų distrofija. Tuo tarpu PGD neapsiriboja apytiksliai 200 paveldimų ligų nustatymu. Tai taip pat padeda padidinti dirbtinio apvaisinimo sėkmės procentą ir pasirinkti lytį, nors tai nebūtinai turi būti susiję su liga. Be to, atliekant išankstinę implantaciją, nustatomos ligos, kurios gali būti ištirtos kaip prenatalinės diagnostikos dalis, bet kurioms paprastai diagnozė nenustatoma.
Dažniausia PGD taikymo sritis yra aneuploidinė patikra. Tai vis dažniau naudojama nevaisingoms poroms, kurios jau yra vyresnio amžiaus ir kurios jau kelis kartus nesėkmingai bandė apvaisinti in vitro ar persileidusios. Prieš implantuojant diagnozę, embrionai, atsakingi už kylančias problemas, turėtų būti atskirti. Tokiu būdu galima padidinti sėkmės susilaukus sveiką vaiką tikimybę.
Kai kuriose šalyse PGD taip pat naudojamas vadinamiesiems gelbėtojų broliams ir seserims nustatyti. Tai reiškia embrionus, kurie gali padėti vyresniems broliams ir seserims, kenčiantiems nuo sunkios ligos, paaukojus virkštelės kraują ar kaulų čiulpus. Šiuo tikslu atliekant dirbtinį apvaisinimą, atliekant implantacijos diagnostiką parenkamos tinkamos audinių savybės.
Norint nustatyti diagnozę prieš implantavimą, pirmiausia reikia atlikti dirbtinį apvaisinimą. Dėl to susidaro keli embrionai. Moterų kiaušialąstės apvaisinamos vyro spermatozoidais. Iš moters kūno išsiurbus kiaušinio ląsteles, mėgintuvėlyje jos išsivysto į embrionus. Praėjus maždaug trims dienoms po apvaisinimo, viena arba dvi ląstelės gali būti pašalintos ir ištirtos atliekant diagnozę prieš implantavimą, kuriai naudojami skirtingi metodai.
Savo vaistus galite rasti čia
➔ Vaistai nuo skausmoRizika, šalutinis poveikis ir pavojai
Diagnozė prieš implantavimą visada yra susijusi su rizika, susijusia su dirbtiniu apvaisinimu. Ši pagrindinė procedūra gali sukelti šalutinį poveikį, pavyzdžiui, skausmą, kvėpavimo sunkumus, pykinimą ir kraujo krešėjimo sutrikimus.
Be to, reikia tikėtis komplikacijos, kuri labiau būdinga dirbtiniam apvaisinimui, susijusiam su PGD, nei kitomis procedūromis. Tai yra kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromas (OHSS). Jis suskirstytas į lengvas ir sunkias kurso formas. Sunkios formos gali būti net mirtinos.
Iš esmės moteris dirbtinio apvaisinimo metu gauna daugybę hormonų, kad kiaušidės galėtų subręsti kiaušidėse. Atliekant diagnostiką prieš implantavimą, hormonų kiekis turi būti dar didesnis nei atliekant paprastą mėgintuvėlio tręšimą be PID. Tačiau tai sukuria kiaušidžių per daug stimuliavimo riziką, kuri pastebima dėl stiprios jų padidėjimo. Kiaušidėse susidaro cistos, padidėja pilvo dydis. Kai kurioms paveiktoms moterims skystis gali kauptis ir pilvo srityje. Be to, padidėja kraujo storis, o tai savo ruožtu sukelia inkstų kraujotakos sutrikimus. Dėl to kyla pavojingo inkstų nepakankamumo rizika.
Priešimplantacinė diagnostika yra procedūra, kuri daugelį metų buvo prieštaringai vertinama visame pasaulyje. Diskusijų metu keliami esminiai etiniai ir politiniai klausimai apie gyvenimo vertę. Kritikai kaltina PGD nepriėmę socialinės įvairovės. Be to, didėja spaudimas tėvams susilaukti sveikų vaikų. Patvirtinus išankstinę implantacijos diagnostiką Vokietijoje, būtų pažeista Pagrindinio įstatymo dėl orumo vertybių sistema. Tačiau PGD šalininkai šį procesą mato kaip galimybę pataupyti poroms ir jų vaikams nuo sunkių paveldimų ligų.
