Augalinis vaistas, taip pat Fitoterapija vadinamas, yra mokymas apie vaistinių augalų naudojimą ligoms gydyti ir palengvinti. Tai vienas iš seniausių medicininių gydymo būdų ir yra medicinos dalis visuose žemynuose.
Kas yra vaistažolė?
Žolelių medicinoje ligoms gydyti naudojami tik augalų komponentai. Lapus, šaknis, žiedus, žievę ar sėklas galima vartoti vaistais. Tačiau išskirtos veikliosios medžiagos nenaudojamos.
Augalo komponentai taip pat žinomi kaip vaistai ir gali būti paruošti švieži kaip arbatos užpilas, nuoviras, šaltasis ekstraktas, sultys, tinktūra, milteliai, eterinis aliejus ar ekstraktas. Vaistiniai augalai yra natūralūs produktai, todėl jų sudedamosios dalys gali natūraliai svyruoti. Vieta, klimatas, derlius ir laikymas daro įtaką ingredientų turiniui. Žinomiems vaistažolių veikliajam komponentui priklauso eteriniai aliejai, alkaloidai, karčiosios medžiagos, kumarinai, taninai, glikozidai, gleivės ir saponinai.
Funkcija, poveikis ir tikslai
Žolelių medicinoje galima atskirti skirtingas formas. Viena vertus, yra tradicinis Europos augalinis vaistas. Iki 1800 m. Tai buvo visų medicininių gydymo būdų pagrindas. Tačiau XIX amžiuje tai vis labiau pakeitė įprasta medicina.
Specialios tradicinės Europos žolelių medicinos formos yra spagyric ir aromaterapija. Racionali fitoterapija pagrįsta tradicine fitoterapija. Augalų efektyvumas čia tikrinamas pagal mokslinio vertinimo standartus. Japonijoje taip pat yra tradicinis augalinis vaistas.
Tai taip pat žinomas kaip Kampo. Kaip ir tradicinė japonų medicina, tradicinė kinų medicina taip pat naudoja augalus terapijai. Kinijos žolininkystėje įprasta, kad kiekvienas pacientas gauna mišinį, kuris yra individualiai pritaikytas jam pagal tradicinės kinų medicinos principus. Vaistiniai augalai taip pat naudojami Indijos ajurvedos tradicijoje.
Galimas vaistažolių panaudojimas yra labai platus. Įrodyta, kad eteriniai aliejai, saponinai, gleivės, taninai ir flavonoidai yra veiksmingi gydant kvėpavimo takų ligas. Augalai, tokie kaip čiobreliai, gebenės, šermukšniai, pankoliai, anyžiai, zefyrai, eglės, raktažolės ar saldymedžiai, ramina sudirgusius kvėpavimo takus, pasižymi atsikosėjimą lengvinančiu, kosulį malšinančiu ir kartais net antibakteriniu ar antivirusiniu poveikiu.
Tokie augalai kaip kiaulpienė, pieninis erškėtis, artišokas, celandinas, boldo ar dūmai teigiamai veikia kepenis ir tulžį. Jie gali skatinti kepenų audinio regeneraciją, stabilizuoti kepenų ląsteles ir palengvinti kepenų ligų, tokių kaip pykinimas, apetito praradimas ar spaudimo viršutinėje pilvo dalyje, šalutinį poveikį. Be to, kai kurie iš šių vaistinių augalų skatina tulžies gamybą ir (arba) pagreitina tulžies tekėjimą. Tai taip pat skatina virškinimą. Vadinamieji kartūs vaistai taip pat skatina virškinimą.
Karčiosios medžiagos skatina seilių ir skrandžio sulčių sekreciją. Taip pat skatinama virškinimo sulčių sekrecija iš kasos. Kartūs vaistai, tokie kaip gencijonas, šermukšnis, centaury, kraujažolė, calamus, imbieras ar pipirai, turi patrauklų, antispazminį, tulžį skatinantį poveikį ir apsaugo nuo vidurių pūtimo. Todėl jiems geriausia duoti pusvalandį prieš valgį.
Gudobelė yra gerai žinoma žolė, naudojama širdies ir kraujagyslių sistemai stiprinti. Procianidinai ir flavonoidai, esantys gudobelėje, padidina susitraukimą ir plečia kraujagysles. Todėl gudobelė dažnai naudojama širdies nepakankamumui, širdies nepakankamumui ir padidėjusiam kraujospūdžiui gydyti. Foksglove (digitalis) taip pat yra ingredientų, kurie veikia širdį. Širdies glikozidai gali padidinti širdies plakimo jėgą ir sumažinti širdies ritmą. Širdies glikozidai taip pat naudojami širdies nepakankamumui gydyti. Griežtai tariant, terapija širdies glikozidais nepriklauso nuo vaistažolių, nes gydymui dažniausiai nenaudojamas visas augalas ar augalo dalys, tačiau veiklioji medžiaga yra atskirta.
Augaliniai vaistai taip pat naudojami imuninei sistemai stiprinti. Geriausiai žinomas imunitetą stimuliuojantis augalas tikrai yra spygliuočiai (ežiuolės). Augalai, tokie kaip Cape Pelargonium ar Water Dost, taip pat teigiamai veikia imuninę sistemą. Kita vaistažolių taikymo sritis yra urogenitalinio trakto ligos. Čia ypač naudojami augaliniai diuretikai, tokie kaip beržas, auksavaisiai, dilgėlės ar lauko krienai. Šlapimo takų ar šlapimo pūslės uždegimo atvejais taip pat pasitarnavo augalai, turintys antibiotinį poveikį, pavyzdžiui, nosiaryklė ar krienai.
Rizika, šalutinis poveikis ir pavojai
Paprastai fitofarmaciniai vaistai yra gerai toleruojami ir paprastai turi mažai šalutinių poveikių. Organinių sunkių ligų atveju fitoterapija nėra vienintelė terapija, ji turėtų būti naudojama tik kaip pasitarimas su gydančiu gydytoju.
Dėl farmacijos įstatymų ir dėl to, kad trūksta klinikinių tyrimų, vaistažolių vaistą reikia vartoti ypač atsargiai nėštumo metu, maitinant krūtimi ir jaunesniems nei 12 metų vaikams. Atsakingas fitoterapinių vaistų vartojimas dažnai rodo didelę sėkmę, todėl, nors terapija tikrai yra rekomenduojama, ją turėtų atlikti tik patyrę gydytojai ar kiti gydytojai.
Kai kuriems vaistiniams augalams ar ingredientams taikomi specialūs apribojimai ir kontraindikacijos. Visada patariama atsargiai, jei yra alergija saulėgrąžoms. Daugelis gerai žinomų vaistinių augalų priklauso saulėgrąžų šeimai. Jei alergiški žmonės kontaktuoja su augalais, blogiausiu atveju tai gali sukelti alerginį šoką. Žmonės, kurie yra alergiški kompozicijoms, taip pat turėtų būti atidūs naudodami eterinius aliejus. Absoliučios kontraindikacijos gydant augalus, turinčius antropoidų, yra žarnų nepraeinamumas ar ūminės uždegiminės žarnų ligos.
Anthranoidai pasižymi vidurius laisvinančiu poveikiu ir, be kita ko, randami alavijo, senna vaisiuose arba rabarbarų šaknyse. Kadangi karčiosios medžiagos skatina virškinimo sulčių gamybą, jų negalima vartoti skrandžio ir žarnyno opoms gydyti. Skrandžio ir žarnyno gleivinę papildomai dirgins tik padidėjusi skrandžio rūgštis.
