Neuropsichologija

Neuropsichologija yra mokslas, apjungiantis neuromokslą ir psichologiją. Kaip dažniausiai naudojama klinikinė neuropsichologija nagrinėjamos centrinės nervų sistemos, ypač smegenų, ligos ir anomalijos.

Kas yra neuropsichologija?

Kaip dažniausiai naudojama klinikinė neuropsichologija nagrinėjamos centrinės nervų sistemos, ypač smegenų, ligos ir anomalijos.

Viena iš neuropsichologijos potemių yra fiziologinė psichologija. Čia nagrinėjama centrinės nervų sistemos struktūra ir funkcijos bei jos poveikis patyrimui ir elgesiui. Pagrindinis dėmesys skiriamas pažinimo ir suvokimo procesams. Kita vertus, klinikinė neuropsichologija pirmiausia susijusi su nervų sistemos ligomis, todėl yra viena iš ryškiausių neuropsichologijos taikymo sričių.

Klinikinė neuropsichologija ypač daug dėmesio skiria smegenų ligoms, pavyzdžiui, įvairioms demencijos formoms. Kaip tolesnė neuropsichologijos subdisciplina, neurochemopsichologijoje nagrinėjami neuromokslų, (bio) chemijos ir psichologijos sankirtos. Neurochemopsichologijoje nagrinėjami ryšiai tarp neurocheminių ir psichologinių procesų, ypatingą dėmesį skiriant neurotransmiteriams (medžiagoms tarp ląstelių). Panaši situacija ir su farmakopsichologija, kurios tema yra vaistų ir kitų cheminių medžiagų poveikis psichikai ir nervų sistemai.

Gydymas ir terapija

Neuropsichologija tiria, diagnozuoja ir gydo labai įvairias ligas, turinčias įtakos centrinei nervų sistemai. Demencijos ligos vaidina pagrindinį vaidmenį klinikinėje neuropsichologijoje. Pavyzdžiui, sergant Alzheimerio demencija, atsiranda specifinių pažinimo funkcijų sutrikimų. Jie daugiausia veikia trumpalaikę atmintį, taip pat laiko ir erdvės orientaciją: atitinkamas asmuo neprisimena nesenų įvykių arba jam sunku prisiminti nesenus įvykius, praranda laiko pojūtį, negali teisingai įvardyti datos arba nežino, kur yra.

Atsižvelgiant į Alzheimerio demencijos sunkumą, šie simptomai gali skirtis. Pažeidimą lemia tam tikrų smegenų dalių, entorhinalinės žievės, nervų ląstelių žūtis. Kita neuropsichologijos studijų ir gydymo sąlyga yra vaikų mokymosi sutrikimas. Mokymosi sutrikimas yra tada, kai vaikas turi reikšmingų skaitymo, rašymo ir (arba) aritmetikos trūkumų, kurių negalima paaiškinti žvalgybos vidurkiu ar netinkamu mokymu.

Priklausomai nuo to, kokių įgūdžių negalima išmokti ar kuriuos sunku išmokti, mokymosi sutrikimas yra vadinamas disleksija (skaitymo sutrikimas), diskalkulija (aritmetinės funkcijos sutrikimas) arba disgrafija (rašymo sutrikimas). Be to, klinikinėje neuropsichologijoje nagrinėjami įvairūs atminties ir sąmonės, kalbos, veiksmų atlikimo ir orientacijos sutrikimai. Daugeliu atvejų gydymas yra tarpdisciplininis. Kai kurių ligų, pavyzdžiui, Alzheimerio demencijos, atveju neįmanoma atkurti pradinio pažintinio veikimo.

Tokiais atvejais gydymas yra skirtas nedideliems patobulinimams, palengvinantiems ligos gydymą kasdieniame gyvenime ir užkertant kelią tolesniam ligos pablogėjimui ar bent jau sulėtinančiam ligos eigą. Kitų ligų, tokių kaip neurologiniai regėjimo ar mokymosi sutrikimai, prognozė dažnai būna geresnė.

Savo vaistus galite rasti čia

➔ Vaistai ramina ir stiprina nervus

Diagnostikos ir tyrimo metodai

Viena iš svarbiausių klinikinės neuropsichologijos užduočių yra tiksli diagnozė. Įvairių psichologinių testų pagalba neuropsichologai gali išsiaiškinti, ar žmogus neturi kognityvinio sutrikimo, ir koks jis yra. Šie testai yra standartizuoti ir todėl leidžia objektyviai įvertinti. Esant aukščiau minėtam mokymosi sutrikimui, neuropsichologų užduotis yra ne tik savarankiškai ir patikimai nustatyti trūkumus mokyklos skaitymo, rašymo ir aritmetikos srityse; jie taip pat turi atsižvelgti į atitinkamo vaiko intelektą, taip pat į socialines ir akademines aplinkybes.

Taip pat tikrinamos motyvacijos ir kitos problemos, siekiant atmesti kitą nei mokymosi sutrikimas priežastį. Vienas iš plačiausiai naudojamų neuropsichologinių testų yra „mini psichinės būklės testas“, kurį taip pat dažnai naudoja gydytojai. Išbandyto asmens pirmiausia paprašoma tikslios datos (metai, mėnuo, diena, savaitės diena), kad būtų galima apytiksliai įvertinti jo orientaciją į laiką. Tada bandomasis asmuo užbaigia mažesnes užduotis, pavyzdžiui, kartoja ir atsimena žodžius, rašo į priekį ir atgal ir įvardija du objektus. Sveikiems žmonėms šios užduotys dažnai atrodo nereikšmingos ir paprastos; Tačiau žmonėms, turintiems pažinimo sutrikimų, sunku naudotis šiais pagrindiniais įgūdžiais.

Taip pat gali būti pripažinti laikini sutrikimai dėl narkotikų vartojimo ir panašūs dalykai. Atlikdami kitą neuropsichologinio tyrimo procedūrą, „laikrodžio testą“, tiriamasis asmuo pirmiausia turėtų nupiešti analoginio laikrodžio veidą nurodytu apskritimu ir tada nupiešti konkretų laiką. Šis tyrimas yra procedūra, kuri pirmiausia yra jautri Alzheimerio demencijai ir netgi gali nustatyti trūkumus, jei vaizdo gavimo procedūros, tokios kaip magnetinio rezonanso tomografija (MRT), dar neatskleidžia jokių pokyčių tiriamojo asmens smegenyse . Taigi neuropsichologiniai tyrimai yra ne tik ekonominis, bet ir labai jautrus matavimo prietaisas, galintis aptikti net nedidelius nuokrypius.

Praktikoje skirtingi testai visada derinami tarpusavyje, siekiant aprėpti skirtingas įgūdžių sritis ir atsisakyti alternatyvių paaiškinimų, tokių kaip intelektas, motorikos sutrikimai, motyvacija ir kiti. Be to, neuropsichologijoje naudojami įvairūs vaizdavimo metodai: dažnai naudojama magnetinio rezonanso tomografija (MRT), elektroencefalografija (EEG), magnetoencefalografija (MEG) arba pozitronų emisijos tomografija (PET). Jie gali padaryti smegenų funkciją matomą, kad atpažintų pažeidimus.