Mielės

Mielės yra eukariotiniai pirmuonys. Šiuo metu yra apie 60 skirtingų genčių Mielės žinomas su 500 rūšių.

Kas yra mielės?

Mielės yra vienaląsčiai grybeliai. Kadangi jie turi ląstelės branduolį, jie priklauso eukariotų grupei. Kadangi mielės dauginasi skildamos ar daigindamos, jos dar vadinamos daigiais grybais. Didžioji dalis grybų priklauso askomikotai. Bet taip pat skirtingos kitų grybelių vystymosi stadijos yra vadinamos mielėmis.

Priešingai nei bakterijos, mielės turi sudėtingas eukariotų ląstelių struktūras. Jie turi sudėtingas membranų struktūras, turi chromosomas ir ląstelių organeliukus, tokius kaip mitochondrijos ir endoplazminis retikulumas.

Daugelis mielių faktiškai yra anaerobinės. Jie renkasi gyvenimą, kai yra deguonies, tačiau jie taip pat gali egzistuoti be deguonies. Su deguonimi mielės sunaudoja oksidacinę energijos apykaitą. Jie gali gaminti anglies dioksidą ir vandenį iš įvairių rūšių cukraus. Trūkstant deguonies, mielės taip pat naudoja cukrų, tačiau jos gamina tik alkoholį ir anglies dioksidą.

Atsiradimas, pasiskirstymas ir savybės

Mielės yra plačiai paplitusios aplinkoje, todėl žmonės iš tikrųjų su jomis nuolat susiduria. Laikantis įprastos dietos, sunku išvengti mielių patekimo į žarnyną. Augaliniai maisto komponentai yra natūraliai užteršti mielėmis.

Mielės Geotrichum candidum dažnai aptinkamos vaismedžių odoje. Vynuogių ir minkštųjų vaisių paviršiuje taip pat yra įvairiausių grybų. Šviežių žalių daržovių salotos dažnai yra ypač užterštos. Remiantis Vokietijos higienos ir mikrobiologijos draugijos (DGHM) rekomendacijomis, paruoštose salotose, tokiose, kurios siūlomos salotų prekyvietėse, gali būti iki 5 000 000 kolonijas sudarančių vienetų grame. Todėl 200 gramų sveriančiose neapdorotos daržovių salotose gali būti keli milijardai mielių.

Mielės pasižymi dideliu atsparumu skrandžio rūgščiai, todėl galima tikėtis, kad didžioji dalis grybų pateks ir į žarnyną. Paprastai virškinimo fermentų žudymas vyksta žarnyne. Kai kurie mielių egzemplioriai tai taip pat išgyvena. Paprastai mielėms nepavyksta visam laikui įsikurti žarnyne, esant atspariam kolonizacijai.

Iki šiol tyrėjai ir mokslininkai ginčijasi, ar mielės ir pelėsiai yra normalios žarnyno floros dalis, ar ne. Iki šiol jie buvo priskirti pereinamai florai. Tai reiškia, kad nors jie praeina per žarnyną, jie nelieka nuolatiniais gyventojais. Nepaisant to, tam tikras procentas gyventojų visada suras mieles išmatose. Paprastai mikrobų skaičius neviršija 10² kolonijas sudarančių vienetų grame išmatų. Naudingos mielių funkcijos dar nežinomos.

Ligos ir negalavimai

Tačiau atvirkščiai, organizmo grybeliai nebūtinai sukelia ligą. Taigi mielės nėra vienas iš privalomų patogenų. Jie įgyja patogenezinę reikšmę tik susilpnėjus kūnui. Šis silpnumas gali atsirasti dėl gimdymo, senatvės, imuninės sistemos slopinimo, cukrinio diabeto, chirurgijos ar streso.

Jei infekcija apsiriboja tam tikromis vietomis ar organais, ji vadinama vietine infekcija arba organų mikoze. Plinta per kraują, tačiau vadinama sistemine mikoze. Daugiausia grybelinių infekcijų randama žarnyne. Mielių grybeliai Candida albicans, Candida tropicalis, Candida glabrata, Candida krusei ir Geotrichum spp. dažniausiai aptinkama. Candida stellatoidea, Candida parapsilosis, Candida guilliermondii ir Candida lusitaniae rūšys yra retesnės. Dominuojanti rūšis yra Candida albicans.

Jei žarnyno gleivinė ir kolonizuojanti kolonijinė rezistencija leidžia, mielės prilimpa prie žarnyno gleivinės. Mielės yra ypač lengvai pritaikomos. Jie keičia savo išvaizdą priklausomai nuo pH vertės, deguonies ir maistinių medžiagų atsargų. Dėl šio antigeno kintamumo jie dažnai išvengia organizmo imuninės gynybos. Ypač baiminamasi pertvarkymo į siūlą primenančią formą. Vadinamieji pseudohipai ne tik ypač gerai prilimpa, bet ir gali išaugti į gleivinę.

Kadangi mielės dauginasi žarnyne, padidėja negyvų ląstelių ataka. Šios ląstelės suyra, išskirdamos antigenus. Antigenai patenka į kraują per pažeistą žarnyno gleivinę. Jei yra alerginis polinkis, čia galite sukelti alergiją.

Be to, tam tikromis sąlygomis mielės gamina etanolio ir fuselio aliejus, taip pat izoamilo alkoholį arba izobutanolį, kai naudojamos angliavandeniai. Kepenys patiria didžiulį stresą dėl pūlingo alkoholio, ypač jei grybelis ilgą laiką buvo užkrėstas.

Naujausi tyrimai rodo, kad mielės Candida albicans gamina ne tik alkoholius, bet ir toksinus. Eksperimentai su gyvūnais parodė, kad šie toksinai pažeidžia limfocitus, enterocitus ir glijos ląsteles.

Tačiau kandidozė gali pasireikšti ne tik žarnyne. Skirtingi Candida tipai taip pat gyvena gerklėje ar stemplėje. Burnoje ypač kenčia burnos gleivinė po protezais. Vadinamojoje pienligėje (kandidozėje) liežuvis yra padengtas baltu grybelio sluoksniu.

Makšties užkrėtimas mielėmis taip pat žinomas kaip makšties mikozė. Kalbiniu būdu liga tiesiog vadinama makšties pienligė. Paprastai čia kaltas ir Candida albicans. Makšties mikozė yra balta išskyra, kuri niežti. Ant makšties gleivinės matomos baltos nuosėdos, kurių negalima nušluostyti. Odos pokyčiai gali plisti į šlaunų vidų ir ten sukelti stiprų niežėjimą. Grybelinės makšties infekcijos dažnai pasireiškia kartu su bakterinėmis makšties infekcijomis.