Kvėpavimo riba

Iš Kvėpavimo riba yra maksimalus kvėpavimo laikas, kurį galima pasiekti, ir paprastai apskaičiuojamas per minutę. Norminės vertės vidutiniškai yra nuo 120 iki 170 litrų, o daugiausia yra su amžiumi susijusių svyravimų. Smarkiai sumažinta kvėpavimo riba rodo tokius ventiliacijos sutrikimus kaip hipoventiliacija.

Kokia yra kvėpavimo riba?

Fiziologiškai žmogaus kvėpavimui būdingi skirtingi tūriai. Šie tūriai apibūdina kvėpuojantį orą plaučiuose ir kvėpavimo takuose. Kambario dydžiai yra žinomi kaip kvėpavimo dujų tūris, kvėpavimo tūris arba plaučių tūris. Pneumologija matuoja įvairius tūrius, naudodama tokius metodus kaip spirometrija.

Kvėpavimo riba yra kvėpavimo laiko tūris. Tai įkvėpto oro tūris, kurį per tam tikrą laiką galima įkvėpti ir iškvėpti. Kvėpavimo riba matuojama esant didžiausiam potvynio tūriui ir maksimaliam kvėpavimo dažniui, ir ji pasiekiama hiperventiliacijos būdu. Taigi kvėpavimo ribinė vertė atitinka kvėpavimo laiko apimtį, kurią bandomasis asmuo gali maksimaliai pasiekti atlikdamas savanorišką kvėpavimą.

Viena minutė paprastai nustatoma kaip kvėpavimo laiko tūrio laiko vienetas. Fiziologinėmis sąlygomis minutinis tūris gaunamas iš kvėpavimo dažnio, padauginto iš potvynio tūrio. Esant stresui ar atliekant kvėpavimo apribojimo bandymą, fiziologinė minutinė ventiliacija padaugėja. Sportininkų atveju galima dauginti iki 15 kartų.

Funkcija ir užduotis

Plaučiai yra organų pora, leidžianti aktyviai kvėpuoti žmogaus organizmui. Dujų mainų vieta yra alveolės. Deguonis pasiima iš oro, kuriuo kvėpuojame, ir pasklinda į kraują, kur didelė jo dalis jungiasi su hemoglobinu. Deguonis patenka į visas kūno vietas per kraują.

Audinių rūšys priklauso nuo deguonies tiekimo. Jei organai ir audiniai per tam tikrą laiką gauna mažai deguonies arba jo negaunama, jie negrįžtamai žūsta. Be deguonies įsisavinimo, anglies monoksido išsiskyrimas taip pat vyksta plaučių alveolėse. Jei toks pristatymas trukdomas, atsiranda apsinuodijimo simptomų.

Žmogaus kvėpavimo tūris užtikrina, kad gali būti pakankamai dujų mainų ir organai bei audiniai aprūpinami pakankamu deguonies kiekiu. Šiuo tikslu suaugęs žmogus kvėpuoja vidutiniškai nuo 12 iki 15 kartų per minutę. Kiekvieno kvėpavimo metu jis užima maždaug 500–700 mililitrų potvynio tūrį. Vidutiniškai per minutę ventiliuojama maždaug aštuoni litrai. Šis tūris atitinka tūrį, kurį fiziologinis plaučių kvėpavimas per vieną minutę aprūpina idealiu deguonies kiekiu visus kūno audinius ir organus.

Kvėpavimo ribinė vertė neatsiranda dėl fiziologinių kvėpavimo sąlygų, bet atitinka maksimalią įmanomą minutinę ventiliaciją. Matavimui paciento burnoje įdedamas pneumotachografo kandiklis. Tada jam nurodoma hiperventiliuoti ne ilgiau kaip dešimt sekundžių. Išmatuota vertė paverčiama į vieną minutę.

Kvėpavimo ribos norma yra nuo 120 iki 170 litrų per minutę. Priklausomai nuo amžiaus ir dydžio, gali būti svyravimų. Jei labai sumažėja kvėpavimo riba, greičiausiai yra ventiliacijos sutrikimas, kurį galima tiksliau nustatyti naudojant tokius testus kaip spirometrija, Tiffeneau testas ar kūno pletisizografija.

Nereceptiniai vaistai nuo kvėpavimo takų ligų

Informacija čia:

Savo vaistus galite rasti čia

Ligos ir negalavimai

Ventiliacijos sutrikimai apsunkina plaučių ventiliaciją, taigi ir dujų mainus alveolėse. Sutrikimai yra obstrukciniai arba ribojantys. Be patologinio sumažėjimo, ventiliacijos sutrikimą taip pat lengvai galima apibūdinti patologiniu plaučių ventiliacijos padidėjimu. Tačiau kvėpavimo ribinė vertė paprastai sako tik ką apie sumažėjusias vertes, todėl gali būti naudojama kaip kriterijus diagnozuojant hipoventiliaciją.

Ribojantis hipoventiliacija riboja plaučių ar krūtinės ląstos (krūtinės) lankstumą. Šlaunies traumos taip pat yra galimos priežastys. Tas pats pasakytina apie nervų ir raumenų ligas, adhezijas ar plaučių edemą. Dažnai ribojantis hipoventiliacija taip pat atitinka plaučių uždegimą.

Obstrukciniai ventiliacijos sutrikimai skiriasi nuo ribojančių savo priežastimi. Be padidėjusio pasipriešinimo srautams, paprastai padidėja ir šių ligų kvėpavimo pasipriešinimas. Kvėpavimo takai linkę žlugti, ypač pacientams sunku iškvėpti. Be bronchinės astmos, mechaninės priežastys, tokios kaip cistinė fibrozė ar lėtinis bronchitas, gali sukelti obstrukcinius ventiliacijos sutrikimus. Galimas ir elastingų pluoštų trūkumas, kuris sumažina kvėpavimo jėgą.

Hipoventiliacija riboja plaučių dujų mainus.Dėl to atsirado hiperkapnija, hipoksemija ir kvėpavimo takų acidozė. Paciento iškvėpimas CO2 yra mažesnis nei pagamintas. Dėl šios priežasties kraujyje padidėja dalinis CO2 slėgis. Be minėtų ligų, galima priežastis yra kvėpavimo raumenų parezė, kuri paprastai pasireiškia priekinio nervo pažeidimu. Centrinės nervų sistemos kvėpavimo centro pažeidimas taip pat gali sukelti hipoventiliaciją.

Kartais vietoj pažeidimo yra tik centrinės nervų funkcijos sutrikimas, pavyzdžiui, dėl vaistų įtakos centrinei nervų sistemai. Hipoventiliacijos taip pat formuoja klinikinius paveikslus, tokius kaip Pickwicko sindromas. Norint susiaurinti hipoventiliacijos priežastį ir sumažinti sumažintą kvėpavimo ribinę vertę, būtini papildomi tyrimai.