Aneuploidijos atranka naudojamas skaitmeninėms chromosomų aberacijoms nustatyti in vitro embrionuose, kurie yra skirti implantuoti. Tai yra citogenetinis tyrimas, kurio metu galima nustatyti tik skaitmeninius tam tikrų chromosomų aberacijas. Taigi aneuploidijos patikra yra diagnozės prieš implantavimą (PGD) forma.
Kas yra aneuploidijos atranka?
Terminas aneuploidijos atranka yra naudojamas apibendrinti citogenetinio tyrimo metodus, kurie gali parodyti skaitmeninius tam tikrų chromosomų aberacijas apvaisinimo in vitro metu (IVF). Iš principo aneuploidijos patikra gali suteikti nullosomijos, monosomijos ir polisomijos požymių, tokių kaip B. duoti trisomiją.
Nullosomijos metu visiškai trūksta chromosomų poros, monosomijos metu trūksta vienos chromosomų poros homologinės chromosomos, o polisomijos metu yra daugiau nei dvi tam tikros chromosomų poros homologinės chromosomos. Garsiausia polisomija yra 21-oji trisomija, kuri lemia Dauno sindromą. Kadangi dauguma skaitmeninių chromosomų aberacijų, ypač monosomijų, yra mirtini, t. Y. Veda prie natūralių nutraukimų, persileidimų ar negyvų gimdymų, į gimdą implantuojami tik embrionai be atpažįstamų chromosomų aberacijų.
Tai turėtų pagerinti IVF sėkmės procentą, tačiau tam tikros chromosomų aberacijos nebūtinai yra mirtinos, tačiau sukelia anomalijų ir rimtų apribojimų vėlesniame gyvenime, pavyzdžiui, Dauno ar Turnerio sindromo atveju. Štai kodėl kai kurios šalys dėl etinių priežasčių paprastai draudžia arba griežtai apriboja tokio tipo diagnozę prieš implantavimą (PGD).
Funkcija, poveikis ir tikslai
Aneuploidijos patikra naudojama tik apvaisinimui in vitro. Svarbiausias tikslas yra tik perduoti embrionus be atpažįstamų chromosomų aberacijų į gimdą, kad būtų užtikrinta didžiausia įmanoma sėkmės tikimybė nėštumo metu dirbtiniu apvaisinimu. Iš principo galima atskirti du poliarinio kūno diagnozavimo metodus ir prieš implantavimą embriono tyrimą. Pirmasis metodas apima kiaušialąsčių, kurios dar nebuvo apvaisintos, polinius kūnus.
Čia tikrinamas tik galimas kiaušinio ląstelės aneuploidiškumas. Tai daroma darant prielaidą, kad apie 90% aneuploidijų yra motinos kilmės. Tai nėra PGD siaurąja prasme, bet preferalizacijos diagnozė, nes nebuvo apvaisintas, t.y., kiaušinis nebuvo sulietas su spermos ląstele. Priešingai, prieš implantuojant embrioną atliekama anuploidinė patikra ankstyvosios blastulos stadijoje, laikoma PGD, nes tyrimas susijęs su „tikrąja“ embriono stadija - net jei tai labai ankstyva stadija, tik kelios dienos.
Atliekant poliarinio kūno diagnostiką, du poliniai kūnai, kuriuos kiaušinio ląstelė formuoja per pirmą ir antrą mejozę, prieš tai susijungiant su spermos ląstele, yra pašalinami ir tiriami dėl aneuploidijos. Bet kokia aneuploidija, kuri gali būti, naudojama vadinamajam FISH testui (fluorescencinė in situ hibridizacija). Iki šiol FISH testas leido ištirti tik 13, 16, 18, 21, 22 chromosomas bei lytines chromosomas X ir Y. Dvigubos spiralės struktūros chromosomos, suskaidytos po mejozės, jungiasi su chromosomoms būdingomis DNR zondomis su atitinkama papildoma DNR seka.
DNR zondai yra pažymėti skirtingomis fluorescencinėmis spalvomis. Pusiau automatizuotame procese homologines chromosomas galima suskaičiuoti pagal šviesos mikroskopą, kad būtų galima nustatyti skaitmenines aberacijas. Analogiškai poliarinei kūno diagnozei, aneuploidijos patikra atliekama embrionams iki implantacijos, kurie vis dar yra ankstyvojoje blastomerio stadijoje. Tačiau dabar mes susiduriame su diploidiniais chromosomų rinkiniais, kurių dvigubą spiralę pirmiausia reikia padalyti, kad būtų galima inicijuoti chromosomų ryšį su papildomais DNR zondais.
Abiejų procedūrų aneuploidijos patikros tikslas išlieka teigiama in vitro apvaisintų kiaušialąsčių atranka prieš perkėlimą į gimdą, kad būtų pasiektas didžiausias įmanomas sėkmingo norimo nėštumo procentas. Daug diskutuojama etinė problema kyla dėl neigiamos atrankos, kuri automatiškai susiejama su teigiama atranka ir kurią kai kurie kraštutiniai kritikai mėgsta naudoti argumentais, kad priartintų ją prie eutanazijos. Kita etinė problema pastebima naudojant IVF vadinamajam gelbėjimo kūdikiui generuoti. Teigiamą embrionų, sukurtų in vitro, atranką galima panaudoti auginant visagalines imuninę sistemą nesuderinamas kamienines ląsteles, kurios implantuojant galėtų išgelbėti seserų, sergančių tam tikromis ligomis, gyvybes.
Rizika, šalutinis poveikis ir pavojai
Pati aneuploidijos patikra, taip pat tiriamų ląstelių branduolių ekstrahavimas vyksta už kūno ribų, todėl nekelia jokios tiesioginės rizikos ar pavojaus sveikatai, todėl neturi jokio šalutinio poveikio. Faktinė rizika ir pavojai slypi tame, kad anoiploidinio patikrinimo blastomerais, t. Y. Embrionų prieš implantavimą, nauda dar padidėjo siekiant sėkmės norimo nėštumo metu.
Bendros, sisteminės problemos kyla dėl per didelių lūkesčių dėl atrankos rezultatų tikslumo. Tai taikoma ir teigiamam, ir neigiamam rezultatui. Teigiamas rezultatas, t.y., rasta bent viena chromosomų aberacija, yra susijęs su tam tikru neapibrėžtumu. Gali atsitikti taip, kad teigiamas rezultatas neteisingai pašalina atitinkamos kiaušialąstės transplantaciją, nors iš tikrųjų chromosomos defekto nėra. Tokio tipo klaidingą diagnozę lemia ne pati procedūra, o aplinkybė, kad embrionai blastulės stadijoje gali turėti keletą ląstelių, turinčių chromosomų aberacijas.
Kita vertus, būsimi IVF vaiko tėvai neturi būti tikri, kad jei aneuploidijos testas yra neigiamas, iš tikrųjų nėra chromosomų aberacijos. Kitas pavojus kyla, kai iš embriono pašalinamas reikiamas ląstelių skaičius. Taip atsitinka, kad ląstelės, paimtos atliekant biopsiją, miršta ir nebegali būti ištirtos. Biopsijos nebegalima pakartoti to paties embriono, todėl jos persodinti nebegalima, nes nėra tyrimo rezultato. Taip pat aptariama, kokią įtaką biopsija daro embriono vaisingumui, kad būtų paveiktas bendras nėštumo sėkmės procentas.
.jpg)
