Adefoviras yra vaistas, naudojamas hepatitui B gydyti. Ilgalaikis vartojimas apsaugo nuo hepatito B virusų dauginimosi.
Kas yra adefoviras?
Adefoviras, dar žinomas kaip adefovirumas, priklauso antivirusinių vaistų klasei. Tai vaistai, kurie sustabdo virusų dauginimąsi.
Europos Sąjungoje „Adefovirum“ buvo patvirtintas 2003 m. Jis skiriamas suaugusiesiems lėtiniam hepatitui B gydyti. Paprastai vaistas vartojamas tik tuo atveju, jei yra ir kepenų liga. Tai gali būti serumo vertės sutrikimas arba kepenų uždegimas.
Vaistas parduodamas Vokietijoje pavadinimu Hepsera. Aktyviojo ingrediento pusinės eliminacijos laikas yra septynios valandos, po kurio jis suskaidomas inkstais. Adefoviras tik šiek tiek jungiasi su baltymais kraujyje.
Farmakologinis poveikis
Medicinos sluoksniuose adefoviras klasifikuojamas kaip vaistas. Tai iš pradžių neaktyvus ingredientas, kuris įsigalioja tik nurijus. Nurijus, adefoviras pereina į adenozino monofosfatą.
Fosfatas sudaro panašią struktūrą, tačiau geriau jį absorbuoja užkrėstos ląstelės. Ten jis galiausiai virsta adefoviro difosfatu ir įgauna savo aktyvią formą. Ląstelės viduje adefoviro difosfatas susiduria su natūraliai esančiu substratu dezoadenozino trifosfatu. Kadangi abu junginiai yra labai panašūs, sutrinka nukleino rūgščių sintezė. Dėl to užkrėstai ląstelei neleidžiama dalytis.
Apskritai, virusų dauginimo greitis yra mažesnis. Kalbiniu būdu ši procedūra dar vadinama savižudybės slopinimu. Kadangi šis metodas taip pat gali būti naudojamas žmogaus DNR polimerazei sustabdyti, gali būti imamasi tik nedidelės veikliosios medžiagos koncentracijos. Tarp kitko, gydymo metu galima pastebėti nuolatinį atsparumo padidėjimą.
Taip yra dėl polimerazės geno mutacijos. Ilgainiui kliniškai stebimas atsparumas gali sumažinti gydymo sėkmę. Todėl sumažinti viruso kiekį įmanoma tik trumpam. Paprastai to pakanka, kad būtų išvengta tolesnio kepenų pažeidimo.
Medicininis pritaikymas ir naudojimas
Adefoviras yra receptinis vaistas. Jis vartojamas tik lėtinėms hepatito B ligoms gydyti. Vaisto „Hepsera“, parduodamo Vokietijoje, veiklioji medžiaga yra tabletės. Jie geriami pagal gydytojo nurodymus. Galima tikėtis maždaug 60 procentų biologinio prieinamumo. Tai reiškia, kad aktyviojo ingrediento dalis sudaro 60 procentų viso kiekio.
Tačiau vaistas yra susijęs su mažu baltymų jungimu. Taigi apyvarta yra mažesnė nei keturi procentai turimo suvartoto kiekio. Po kelių valandų adefoviras vėl pašalinamas. Tai atliekama per inkstus filtruojant ir sekretuojant. Čia galima tikėtis septynių valandų pusinės eliminacijos periodo. Pagal tai pusė praryto aktyvaus ingrediento kiekio išeina iš organizmo kas septynias valandas.
Tačiau reikia pažymėti, kad vaistas skiriamas tik kartu su artėjančia ar vykstančia kepenų liga. Be to, turi būti įrodytas aktyvus viruso replikacija. Tai reiškia, kad pradinio ar vėlesnio gydymo metu reikia patikrinti hepatito B ligos progresavimą. Atsižvelgiant į ligos istoriją, gali būti išimčių.
Rizika ir šalutinis poveikis
Adefoviro gydymas turi nemažai šalutinių poveikių. Vienas pagrindinių šalutinių poveikių yra nefrotoksinas. Kalbiškai jis žinomas kaip inkstų nuodai. Pavadinimas grįžta prie toksiško vaisto poveikio, ypač prieš inkstų ląsteles.
Todėl inkstų funkciją reikia tikrinti reguliariai. Jei nustatomas apribojimas, gydytojas gali pakoreguoti rekomenduojamą dozę. Be to, gali atsirasti virškinimo trakto nusiskundimų. Tai yra virškinimo sistemos sutrikimai. Ilgalaikis vartojimas gali sukelti galvos ir kaklo skausmą.
Po gydymo pabaigos jų vėl sumažėja. Adefoviras taip pat netinkamas vartoti nepilnamečiams ir nėščioms pacientėms. Tam tikromis aplinkybėmis galima įvertinti naudos ir rizikos santykį. Dažnai terapijos pasekmės nusveria gydymo sėkmę. Vis dar nežinoma, ar sukėlėjas patenka į motinos pieną. Atsargumo dėlei reikia vengti žindyti visą gydymo laiką.
