Prieširdžių virpėjimas

Prieširdžių virpėjimas yra turbūt labiausiai paplitęs širdies ritmo sutrikimas, kuris su amžiumi labai padidėja. Dešimt procentų vyresnių nei 70 metų žmonių turi šią „supraventrikulinę tachiaritmiją“.

Kas yra prieširdžių virpėjimas?

Tai yra, yra nereguliarus ir greitas širdies plakimas, kuris vystosi kairiajame prieširdyje. Palyginimui, tik 1% žmonių, vyresnių nei 50 metų, turi šią širdies aritmiją. Taip pat aptariamos priežastys, tyrimo metodai, gydymo ir kurso galimybės, taip pat prevencinės priemonės.

Širdis turi savo stimulų generavimo ir laidumo sistemą. prie Prieširdžių virpėjimas prieširdyje yra sričių, kurios taip pat elektriškai sužadinamos.

Dėl to širdies sienelės juda labai greitai, prieširdžių virpėjimo dažnis yra nuo 350 iki 600 / min. Dėl to nėra hemodinamiškai efektyvaus prieširdžių susitraukimo, kuris sumažintų širdies darbą (kraujo tūris, kuris per minutę iš širdies pumpuojamas į kraujotaką). Dėl AV mazgo tik nedidelė dalis prieširdžių veiksmų perkeliama į skilvelius.

priežastys

Maždaug 15 proc Prieširdžių virpėjimo pacientai yra pirminis prieširdžių virpėjimas su širdies sveikata. Dažniausios priežastys yra širdies.

50% atvejų tai apima koronarinę širdies ligą, širdies priepuolį, širdies nepakankamumą ir mitralinio vožtuvo ligas. Kitos širdies ligos, galinčios sukelti prieširdžių virpėjimą, yra kardiomiopatija, miokarditas, širdies operacijos. Taip pat žinomos ekstrakardinės priežastys, tokios kaip skydliaukės ligos, padidėjęs kraujospūdis, plaučių embolija ir tam tikri vaistai.

Tie, kurie nukentėjo, skundžiasi širdies plakimu, svaigimu, trumpam sąmonės netekimu (sinkopė) ir dusuliu, kai sumažėja širdies veikla.

Simptomai, negalavimai ir požymiai

Daugelis pacientų sunkiai pastebi prieširdžių virpėjimą, kiti reaguoja su nemažais skundais. Pirmai grupei priklauso žmonės, kurie priprato prie ligos. Juose prieširdžių virpėjimas dažniausiai vystėsi chroniškai, jų nepastebint. Neretai juos vargina galvos svaigimas ir nuovargis.

Sumažėjęs spektaklis priskiriamas kitoms sąlygoms, tokioms kaip stresas ar asmeninės problemos. Prieširdžių virpėjimas iš pradžių nėra pavojingas gyvybei. Tačiau jei jis nebus gydomas, jis gali sukelti didelę pasekmę. Aiškūs simptomai apima širdį, kuri plaka nereguliariai.

Sergantys žmonės žino apie širdies plakimą. Tai staiga plaka labai greitai. Šį pojūtį dažnai lydi krūtinės skausmas. Kartais būna dusulys, kuris iškart įvertinamas kaip grėsmingas. Aprašyti požymiai turi įtakos psichikai. Atsiranda staigi, nesuprantama baimė.

Prieširdžių virpėjimas gali sukelti tolesnį ilgalaikį poveikį, jei jis nebus gydomas profesionaliai. Tai daugiausia veikia vyresnio amžiaus žmones. Statistiškai tariant, ypač kenčia vyresni nei 70 metų žmonės. Neretai juos ištinka insultas. Galimos net embolijos kojose ar smegenų kraujagyslėse.

Diagnozė ir eiga

Defibriliacija yra širdies aritmijų, tokių kaip skilvelių virpėjimas ar širdies plakimas, prieširdžių virpėjimas ir prieširdžių plazdėjimas, gydymo metodas, kurio metu sveiką širdies veiklą reikia atkurti stipriais elektros impulsais.

Diagnozė: Prieširdžių virpėjimas įvyksta užfiksavus prieširdžių virpėjimą, naudojant ramybės būsenos EKG, arba įrašant ilgalaikę EKG. Tolesnė klasifikacija daroma atsižvelgiant į prieširdžių virpėjimo eigą ar trukmę.

Yra:

1.) Prieširdžių virpėjimas diagnozuotas pirmą kartą.

2.) Paroksizminis prieširdžių virpėjimas, kuris paprastai apsiriboja per 48 valandas, bet ne ilgiau kaip 7 dienas.

3.) Nuolatinis ar nuolatinis prieširdžių virpėjimas, kurį reikėtų paversti sinuso ritmu.

4.) Ilgalaikis prieširdžių virpėjimas 1 metus, kurį reikėtų paversti sinuso ritmu.

5.) Nuolatinis prieširdžių virpėjimas, kurio metu prieširdžių virpėjimas buvo priimtas ir kuris kontroliuojamas greičiu.

Dažniausia prieširdžių virpėjimo komplikacija yra kraujo krešulių susidarymas, kuris gali sukelti emboliją. 20% visų insultų atsiranda dėl prieširdžių virpėjimo. Kuo ilgiau trunka prieširdžių virpėjimas, tuo didesnė rizika.

Komplikacijos

Negydomas prieširdžių virpėjimas sukelia įvairių nusiskundimų ir sveikatos komplikacijų. Jei liga susijusi su širdies ritmo sumažėjimu, galvos svaigimas, silpnumas ir sinkopė, trumpas sąmonės netekimas yra tarp galimų pasekmių. Be to, gali atsirasti tokie simptomai kaip širdies plakimas ir dusulys.

Nepakankama siurblinės galia gali sukelti plaučių užgulimą, o tai gali sukelti gyvybei pavojingą plaučių edemą. Ilgainiui ūminis prieširdžių virpėjimas virsta nuolatiniu prieširdžių virpėjimu. Toks sunkus kursas žymiai padidina pasekminių pažeidimų riziką: gali atsirasti embolijos, taip pat insultai ir gretutinės širdies ir kraujagyslių ligos.

Sunkiausiu atveju ištinka širdies priepuolis ir dėl to pacientas miršta. Žmonėms, sergantiems vainikinių arterijų liga, gali ištikti krūtinės anginos priepuolis arba ūmus širdies priepuolis. Taip pat yra rizika, susijusi su prieširdžių virpėjimu. Implantuotasis defibriliatorius gali susižeisti ar užsikrėsti ir negalima atmesti prietaiso atmetimo.

Elektrinė kardioversija gali sukelti nenormalų širdies ritmą ar širdies priepuolį, jei nenustatytas vožtuvo defektas ar hipotirozė. Anestetikai kelia papildomą pavojų ir kai kuriems pacientams gali sukelti šalutinį poveikį.

Kada reikia kreiptis į gydytoją?

Širdies aritmiją, įskaitant prieširdžių virpėjimą, reikia diagnozuoti ir gydyti kuo anksčiau. Prieširdžių virpėjimas dažniausiai baugina nukentėjusius, nes širdis lenktyniauja ir staiga praranda ritmą. Ši širdies aritmija dažnai trunka ne ilgiau kaip kelias minutes, retai valandas ar dienas.

Taigi didžiausias pavojus slypi iš pradžių nepaisant simptomų ir taip atidedant gydytojo vizitą. Prieširdžių virpėjimas gali sukelti rimtų, net gyvybei pavojingų sveikatos sutrikimų. Jei dėl pavėluotos diagnozės gydymas nebuvo pradėtas laiku, prieširdžių virpėjimas taip pat gali vykti lėtiniu būdu. Tuomet tikimybė pasveikti labai sumažėja, nes širdies ritmą normalizuoti galima tik esant sunkumui.

Prieširdžių virpėjimo emboliją ir insultus dažnai buvo galima išvengti laiku pateikiant kardiologui. Prieširdžių virpėjimas gali būti gerai ir patikimai diagnozuotas atliekant paprastą EKG arba ilgalaikę EKG. Kai kurios ankstesnės ligos, tokios kaip nutukimas, diabetas, širdies nepakankamumas ar hipertenzija, žymiai padidina prieširdžių virpėjimo riziką.

Todėl ypač pacientai, kuriems yra šie papildomi rizikos veiksniai, turėtų rimtai atsižvelgti į net ir mažiausius širdies ritmo sutrikimus ir nedelsdami kreiptis į gydytoją, kad būtų išvengta sunkesnės žalos. Kadangi prieširdžių virpėjimas, ypatinga širdies aritmija, tampa įprastesnis su amžiumi, vyresnio amžiaus žmonės turėtų reguliariai tikrintis kardiologą. Prieširdžių virpėjimas taip pat gali būti atsitiktinis atradimas, nes nukentėjusieji tai ne visada pastebi.

Gydymas ir terapija

Terapiniu požiūriu yra dažnio kontrolė, viena vertus, ir ritmo kontrolė, kita vertus, kurie yra prognostiškai lygiaverčiai.

Dažnio kontrolė atliekama naudojant vaistus, naudojant beta adrenoblokatorius, verapamilį (rečiau) ar „digitalis“ preparatus. Siekiama sumažinti širdies ritmą. Yra prieširdžių virpėjimo formos, kai širdies ritmas yra labai mažas, o tada streso metu jos tik šiek tiek padidėja. Tai dažnai yra širdies stimuliatoriaus implantavimo indikacija.

Prieširdžių virpėjimo ritmo valdymas apima širdies ritmo pavertimą sinuso ritmu. Tai taip pat galima padaryti vartojant vaistus arba atliekant EKG sukeltą elektrokardioversiją. Gydant vaistais, reikia atskirti pacientus, sergančius širdies liga ir be jos. Pacientams, sergantiems širdies liga, negalima skirti I klasės antiaritminių vaistų, tokių kaip flekainidas ar propafenonas.

Paroksizminio prieširdžių virpėjimo atveju galima išbandyti „pilnas kišenėje“ koncepciją su vienkartine antiaritminių vaistų doze. Širdies ligomis sergantys pacientai yra gydomi amiodaronu stacionare. Amiodaronas yra efektyviausias antiaritminis vaistas, tačiau jis taip pat turi daug šalutinių poveikių.

Be to, atliekant trumpą anesteziją, galima atlikti EKG sukeltą elektrinę kardioversiją. Iš išorės sklinda srovės viršįtampis. Prieš tai darydami, reikia atsižvelgti į prieširdžių virpėjimo trukmę. Jei tai tęsiasi ilgiau nei 48 valandas, atliekant transesofaginio echokardiografiją (nurijus širdies ultragarsą), širdies trombai turi būti pašalinti. Arba bent keturias savaites vartojate kraują skystinančius preparatus (anikoaguliantus) ir tada atliekate elektrinę kardioversiją.

Savo vaistus galite rasti čia

➔ Vaistai nuo širdies aritmijos

prevencija

Atsižvelgiant į tromboembolijos riziką, kraują skystinanti terapija taip pat vykdoma laikinai arba visam gyvenimui. Tai sumažins insulto riziką. Tam yra Marcumar ir Falithrom bei tam tikrą laiką dabigatranas ir rivaroksabanas.

Prieširdžių virpėjimas yra didelis prieširdžių virpėjimo pasikartojimo procentas - 30% per savaitę, o 75% - po vienerių metų. Todėl antiaritminiai vaistai dažnai skiriami ilgesniam laikotarpiui, kad būtų išvengta prieširdžių virpėjimo. Be to, yra kateterio abliacijos procedūrų aukšto dažnio srovės arba šalčio pavidalu, kurių metu ieškomos ir išnaikinamos prieširdžių virpėjimo sužadinimo vietos.

Priežiūra

Reguliarūs tolesni egzaminai yra ypač svarbūs prieširdžių virpėjimu sergantiems pacientams. Visi pacientai, kuriems yra prieširdžių virpėjimas ir po abliacijos, yra gydomi ir prižiūrimi. Jei atsiranda abliacija, pirmus metus po gydymo pacientas turėtų pamatyti gydantį gydytoją kas tris mėnesius. Tyrimai bus atliekami kartą per šešis mėnesius.

Pablogėjus simptomams, pacientas turi nedelsdamas kreiptis į gydytoją. Priklausomai nuo tyrimo rezultatų įvertinimo, gydytojas pacientui patars, kaip elgtis toliau. Tolesniame kurse būtina atlikti EKG kontrolinius tyrimus, kad būtų galima patikrinti ilgalaikį gydymo veiksmingumą. Dažnai pacientai turi toliau vartoti vaistus po abliacijos.

Antikoaguliantai dažnai naudojami tam tikrą laiką, jų veiksmingumas turi būti reguliariai stebimas atliekant kraujo tyrimus. Pagerėjus, pacientą galima lėtai nutraukti, jį prižiūri gydytojas. Tačiau kai kuriais atvejais abliacija turi būti pakartota.

Ilgalaikis prieširdžių virpėjimas paprastai yra gydomas tik antikoaguliantais, kad būtų išvengta insulto. Tai stebima ir vertinama kaip tolesnio gydymo dalis. Prieširdžių virpėjimo atveju užtikrintos priežiūros metu gydymo tikslas - atkurti normalų ritmą. Tai dažnai galima pasiekti vartojant vaistus.

Tai galite padaryti patys

Jei širdis plaka neįprastai greitai ar nereguliariai, rekomenduojama apsilankyti pas kardiologą. Prieširdžių virpėjimas pirmiausia turi būti išaiškintas ir gydytas vaistais ar elektrine kardioversija. Terapiją galima palaikyti savistaba.

Visų pirma, rekomenduojama fizinė veikla. Nukentėjusiesiems geriausia pradėti nuo lengvojo sporto ir palaipsniui didinti jų intensyvumą. Dėl didėjančio kūno rengybos išvengiama su prieširdžių virpėjimu susijusių simptomų, tokių kaip aukštas kraujospūdis ar diabetas. Ypač efektyvios yra intervalinės treniruotės, sportas su kintančiomis streso ir atsigavimo fazėmis. Kita vertus, reikėtų vengti ištvermės treniruočių. Pirmiausia pacientai aptaria sporto priemones su atsakingu gydytoju, kad būtų išvengta komplikacijų.

Prieširdžių virpėjimo atveju reikia stebėti širdies ritmą ir prireikus jį koreguoti vaistais. Norėdami patikrinti savo širdies ritmą, pacientai naudoja tinkamą matavimo prietaisą. Gydytojas turi būti informuotas, jei yra nukrypimų žemyn ar aukštyn. Būtina nustatyti ir pašalinti prieširdžių virpėjimo priežastis. Be pagrindinės ligos gydymo, taikomos ir bendrosios priemonės, tokios kaip sveikas gyvenimo būdas, streso išvengimas ir subalansuota mityba. Gydantis gydytojas siūlo tinkamas priemones, atsižvelgiant į prieširdžių virpėjimo intensyvumą ir priežastį.