ventiliacija

Šis terminas apima oro srautą į plaučius ir oro srautą iš plaučių ventiliacija arba ventiliacija kartu. Ventiliacija naudojama dujų mainams plaučiuose, alveolės kraujui išskiria molekulinį deguonį ir daugiausia iš kraujo pasiima anglies dioksidą. Nurytas dujinis anglies dioksidas iškvepiamas iš plaučių oro srautu ir išleidžiamas į aplinką.

Kas yra ventiliacija?

Sąvoka vėdinimas naudojama apibendrinti oro srautą į plaučius ir oro nutekėjimą iš plaučių. Alveolėse vyksta būtini dujų mainai. Dalį įkvepiamo molekulinio deguonies absorbuoja ir ištirpina kraujas, kuriame gausu anglies dioksido, kapiliaruose, apimančiuose alveoles, o dalis kraujyje ištirpusio anglies dioksido išsisklaido į alveoles ir iškvepiant patenka į aplinką.

Alveolės keičia anglies dioksidą, kurį ląstelės jau energingai panaudojo, į deguonį. Anglies dioksidas susidaro, kai ląstelės generuoja energiją. Daugiapakopis, kataliziškai kontroliuojamas, fermentinis angliavandenių degimo procesas (ląstelių kvėpavimas), pagrindinės atliekos yra vanduo ir anglies dioksidas.

Oro srauto dalis, einanti tiesiai į alveoles, vadinama alveolių ventiliacija. Įkvėpto oro dalis, kuri tiesiogiai nedalyvauja dujų mainuose, nes ji užpildo atraminius organus, tokius kaip vėjo vamzdis ir bronchai, vadinama negyvosios vietos ventiliacija. Negyvosios vietos vėdinimo dalis bendrame oro sraute, įkvepiamame normaliu kvėpavimu (potvynio tūris), sudaro beveik trečdalį.

Funkcija ir užduotis

Pagrindinė ventiliacijos užduotis yra aprūpinti molekulinį deguonį ląstelių kvėpavimui ir pašalinti anglies dioksidą, likusį po ląstelių kvėpavimo. Taigi ventiliacija atlieka aiškią ląstelių kvėpavimo funkciją. Tai taikoma ne tik alveolinei ventiliacijai, bet ir negyvos vietos ventiliacijai.

Anatomiškai, be bronchų ir kvėpavimo takų (trachėjos), nosis ir ryklė taip pat yra vadinamosios negyvosios erdvės dalis. Vėdinimo metu negyva erdvė atlieka svarbias funkcijas, tokias kaip kietųjų dalelių (dulkių) filtravimas, o kartais ir nosies patogeninių mikrobų filtravimas.

Oras, skirtas dujų mainams, iš anksto pašildomas arba atvėsinamas iki kūno temperatūros, atsižvelgiant į aplinkos temperatūrą, o įkvepiamas oras yra prisotinamas vandens garais, kad būtų pasiekta 100% santykinė oro drėgmė. Oras, patenkantis į alveoles, jau yra optimaliai kondicionuojamas, kad būtų galima kuo geriau pakeisti dujas.

Kitas vėdinimo uždavinys - vėdinti visą kvėpavimo sistemą. Jei fizinio aktyvumo nedaug arba jei esate lovoje, vėdinimo reikalavimai yra menki, todėl paveikti žmonės paprastai kvėpuoja labai sekliai, o gulėdami ant šono kartu su negiliu kvėpavimu, ne vėdinami visi plaučių kampai ir negyvos vietos. Tai skatina bakterijų kaupimąsi ir bakterijų augimą, todėl ventiliacija nebegali pilnai atlikti savo praplovimo funkcijos. Taigi apsauginė ventiliacijos funkcija yra prieinama tik ribotai.

Tokiais atvejais gali padėti tiksliniai kvėpavimo pratimai.Jei esate lovoje, prasminga laikas nuo laiko pakeisti savo poziciją, kad pakartotinai išvėdintumėte kitas plaučių sritis.

Neprivalomą ventiliaciją daugiausia kontroliuoja kvėpavimo centras, esantis [[medulla oblongata [[. Tarpinė smegenų dalis (mesencephalon) ir stuburo smegenys yra tarpinė smegenų žievė. Be kvėpavimo centro, jame yra ir kiti valdymo centrai. Be kvėpavimo centro, ventiliaciją taip pat galima sąmoningai valdyti pagal kvėpavimo greitį ir potvynio tūrį.

Savo vaistus galite rasti čia

Ligos ir negalavimai

Veiksminga ventiliacija yra būtina žmogaus išgyvenimui. Kvėpavimo sustabdymas sukelia rimtų problemų dėl nepakankamo deguonies tiekimo (hipoksijos) vos po kelių minučių. Žinoma, kad daugelis organinių ligų apsunkina kvėpavimą, net jei nervų kontrolės centras yra visiškai nepažeistas. Dažna kvėpavimo sunkumų priežastis yra bronchinė astma, kurią sukelia per didelis imuninės sistemos reagavimas į tam tikras medžiagas, o kraštutiniais atvejais tai gali sukelti spazmus ir uždusimo priepuolius.

Ūminės širdies ligos, susijusios su širdies nepakankamumu, taip pat gali sukelti plaučių edemą kartu su vandens susilaikymu plaučiuose, dėl ko gali sutrikti ventiliacija ir net dusulys.

Su lėtiniu bronchitu ar pneumonija yra kvėpavimo sunkumų, kuriuos sukelia patys sergantys kvėpavimo organai. Jei bet kurioje kūno vietoje susidarė kraujo krešuliai (trombai), kuriuos galima pernešti į kraują, plaučių embolija gali atsirasti, kai tik trombai išsidėsto arterijoje, kuri aprūpina plaučius ir juos užkemša. Jei yra arterijos, aprūpinančios didelę dalį plaučių, okliuzija, embolija greitai gali tapti pavojinga gyvybei.

Pakitimus ir nenormalią ventiliaciją taip pat gali sukelti kitų organų ligos. Esant patologinei anemijai (anemijai), deguonies transportavimas yra apribotas, o tai gali sukelti dusulio simptomus dėl didelės anglies dioksido koncentracijos. Panašūs simptomai gali pasireikšti ir sunkia hipoglikemija dėl I tipo diabeto. Paprastai dėl kraujo rūgštėjimo tai daro gilesnį kvėpavimą be pertraukos, kuris dar vadinamas Kussmaul kvėpavimu.

Smegenų insultai ar uždegimas (encefalitas) ar nervų sistemos sutrikimai dėl vaistų, neurotoksinų arba dažnai dėl stipraus psichologinio spaudimo gali sukelti nenormalų kvėpavimo įpročius iki dusulio. Užsispyrimas dažnai yra įspėjamasis ženklas ir gali pranešti apie artėjantį kvėpavimo sustojimą.