Viduje Scintigrafija (taip pat: scintigrafija) yra vaizdavimo procesas medicinoje. Suleidus žemo lygio radioaktyviąsias medžiagas ir gama kamerą, galima padaryti matomas tam tikras audinių struktūras.
Kas yra scintigrafija?
Scintigrafija priklauso branduolinės medicinos sričiai, kurioje medicinos specialistai naudojasi radioaktyviųjų medžiagų savybėmis - pavyzdžiui, kad galėtų be operacijos ištirti žmogaus organus ar kitus audinius.
Norėdami tai padaryti, egzaminuotojas suleidžia radioaktyvųjį vaistą: vadinamąjį radiofarmacinį vaistą. Kadangi skirtingiems audinių tipams reikalingos skirtingos maistinės medžiagos, radiofarmaciniams preparatams taip pat naudojamos ir radioaktyviai pažymėtos skirtingos medžiagos - atsižvelgiant į tai, kuris audinys turi būti tiriamas. Gama kamera matuoja radioaktyviąją spinduliuotę, skleidžiamą iš žymeklio, ir tokiu būdu gali padaryti atitinkamą audinį matomą.
Galima atskirti du scintigrafijos tipus: funkcinė scintigrafija vaizduoja audinio aktyvumą, o statinė scintigrafija pirmiausia vaizduoja struktūras, neatsižvelgdama į juose vykstančius procesus.
Funkcija, poveikis ir tikslai
Radiofarmaciniai vaistai, naudojami Scintigrafija Jei jie naudojami, jie kaupiasi audinyje skirtingais laipsniais: audinius, kurių metabolizmas labai aktyvus, organizmas aprūpina atitinkamu skaičiumi maistinių medžiagų ir tokiu būdu didesniu mastu absorbuoja radioaktyvųjį žymeklį.
Štai kodėl scintigrafija daugiausia naudojama navikams nustatyti; nes navikas yra toks audinys, kurio padidėjęs metabolizmas. Metastazės, cistos ar uždegimas taip pat gali būti aptinkami tuo pačiu principu: Didesnė žymeklio koncentracija sukelia padidėjusią radioaktyviąją spinduliuotę šioje srityje - kuri galiausiai atsiranda atvaizde (scintigramoje) daugiausia raudonose arba geltonose vietose.
Deformacijos ir kitos anomalijos taip pat atskleistos scintigramoje. Be to, scintigrafija parodo, ar kraujagyslės neužblokuotos, ar tam tikri audiniai yra nepakankami. Gautoje nuotraukoje pastebimos tokios sąlygos, kad atitinkamos sritys yra mažiau spalvos, nei būtų galima tikėtis iš sveikų audinių.
Šioms reikmėms tinka tiek statinė, tiek funkcinė scintigrafija. Tačiau paprastai pakanka įrašyti statinį vaizdą. Iš esmės scintigrafiją galima naudoti visuose organuose. Tačiau dėl plaučių, skydliaukės, širdies ir inkstų, atsižvelgiant į jų vietą kūne ir medžiagų apykaitos procesus, šis tyrimas atliekamas iš anksto. Be to, scintigrafija dažnai naudojama tiriant skeletą ar atskirus kaulus. Sumušimai čia jau gali būti atpažinti - net jei išorinių sužalojimų nematyti.
Scintigrafija daugiausia naudojama klinikinėje ir medicinos srityje, rečiau - tiriant sveikus asmenis. Taip yra daugiausia todėl, kad įtarimas dėl sunkios ligos pateisina (potencialiai kenksmingų) radioaktyviųjų medžiagų vartojimą, o tai taip pat yra paciento interesai; kiti, mažiau invaziniai metodai paprastai naudojami tik mokslinių tyrimų tikslams. Kaip ir visos medicininės apžiūros, scintigrafijai reikalinga ekonominės naudos analizė.
Rizika ir pavojai
nors Scintigrafija naudojamos radioaktyviosios medžiagos, manoma, kad tai beveik nerizikinga. Tik nėščios moterys neturėtų būti tiriamos šiuo metodu, nes net maža radiacijos koncentracija gali būti pavojinga negimusiam vaikui.
Dėl tos pačios priežasties nerekomenduojama būti arti nėščių moterų po scintigrafijos, kol radiacija nesumažėjo. Tačiau tai dažnai būna po dienos ar dviejų. Taip pat atsargiai reikia maitinti krūtimi maitinančias moteris, taip pat vaikus ir paauglius. Štai kodėl šios žmonių grupės nariai tiriami scintigrafija tik pagrįstais išimtiniais atvejais.
Nepaisant to: radioaktyviosios spinduliuotės dozė atliekant scintigrafiją nėra didesnė nei atliekant panašias procedūras, pavyzdžiui, rentgeno spindulius, ir netgi žymiai mažesnė nei atliekant kompiuterinę tomografiją. Prieš apžiūrą pacientams taip pat suteikiama galimybė užduoti klausimus ir išreikšti savo susirūpinimą informacinėje diskusijoje.
.jpg)
.jpg)
.jpg)
