Žvynelinis epitelis

Kaip Žvynelinis epitelis yra specifinis kūno ląstelių tipas, atsirandantis ant skirtingų išorinių ir vidinių kūno ir organų paviršių. Latakinis epitelis turi dengiamųjų ar apsauginių savybių, todėl yra taip pat pavadintas Uždenkite epitelį žinomas.

Kas yra plokščiasis epitelis?

Epitelinį audinį sudaro atskirai suvertos ląstelės, tačiau formuojamų eilučių forma ir storis skiriasi priklausomai nuo kūno srities ir funkcijos. Todėl žinomi skirtingi plokščiojo epitelio tipai. Dažniausiai plokščios epitelio ląstelės yra stipriai sujungtos viena su kita, todėl sudaro apsauginį ir apsauginį sluoksnį.

Visų tipų epitelinis audinys yra ypač tvirtas ir stabilus. Kiekvienos epitelio ląstelės viduryje paprastai yra branduolys arba branduolys. Kiekvienos plazminės ląstelės plazmoje yra vadinamųjų ląstelių organelių, atsakingų už kiekvienos atskiros ląstelės medžiagų apykaitą.

Genomas su genetine informacija yra ląstelės branduolyje DNR grandinės pavidalu kaip dviguba spiralė. Tipiški ląstelių organelės kiekvienoje plačiakampėje ląstelėje yra, pavyzdžiui, endoplazminis retikulumas, Golgi aparatas, ribosomos ir mitochondrijos, kaip kiekvienos ląstelės jėgainės. Histologinėje laboratorijoje lengvai įmanoma diferencijuoti įvairius plokščiojo epitelio ląstelių sluoksnius. Histologija, t.y., plokščiojo epitelio histologinis tyrimas, atliekant patologiją, ypač svarbų vaidmenį diagnozuojant uždegiminius pokyčius ar ląstelių proliferaciją.

Anatomija ir struktūra

Visų tipų plokščiojo epitelio audinio viršutinis ląstelių sluoksnis paprastai būna netaisyklingos formos ir paprastai glaudžiai susijęs. Šis susipynimas, pripažintas mozaika, vyksta per vadinamąsias sandarias jungtis ir kitus lanksčius rišamuosius baltymus, kurie užtikrina didžiulį, sunkiai ištirpstantį ryšį plačia epitelio ląstelėse.

Iš esmės, anatomiškai reikia atskirti vienpakopį ir daugiasluoksnį, taip pat keratinizuojantį ir nekeratinizuojantį plokščiąjį epitelį. Kai kuriose organų sistemose žvynelinis epitelis pritaikytas prie specialiųjų anatominių reikalavimų taip, kad iš jo buvo suformuoti specialūs funkcijai būdingi anatominiai pavadinimai.

Pvz., Kelių eilučių nekeratinizuotas viso urogenitalinio trakto epitelis yra vadinamas uroteliu. Nekornifikuotas plokščiasis epitelis kvėpavimo takų srityje dėl tipiškos formos dar žinomas kaip stulpelinis epitelis. Visa žmogaus išorinė oda susideda iš keratinizuojančio, daugiasluoksnio pleiskanoto epitelio ir, atsižvelgiant į papildomą kolageno skaidulų kaupimą, yra laikoma ypač stabiliu savo apsauginiu poveikiu nuo išorinio pasaulio. Raginis sluoksnis susidaro dėl nuolatinės vadinamųjų keratinocitų, rago ląstelių mirties. Šis keratinizavimas yra dar viena tam tikros plokščiosios epitelijos savybė, kuri gali būti naudojama anatomiškai diferenciacijai.

Funkcija ir užduotys

Skirtingų formų ir formų pleiskaninis epitelis turi svarbias organų, organų sistemų ir indų paviršiaus apsaugines ir dengiančiąsias funkcijas. Žvynelinis epitelis neužima vadinamosios parenchimos, tikrųjų organų funkcijos ląstelių, užduoties. Pavyzdžiui, viensluoksnis, negeneruotas plokščiasis epitelis sudaro plaučių alveolių, alveolių, ribas.

Jei alveolių paviršiuje nėra plokščio epitelio, dėl paviršiaus įtempimo nebuvimo neįmanoma apsikeisti dujomis. Vidinio ausies membraniniame labirinte taip pat randama keletas vieno sluoksnio plokščiojo epitelio sluoksnių. Epitelis yra labai svarbus perduodant garso bangas ir išlaikant pusiausvyros pojūtį.

Visą burnos ertmės gleivinę sudaro daugiasluoksnis, negeneruotas plekšninis epitelis. Dėl nuolatinio drėkinimo seilėmis, pagrindinė užduotis taip pat yra apsauginė funkcija - kieta kliūtis nuo mikrobų ar neryškaus poveikio valgant. Visas stemplė taip pat yra su daugiasluoksniu pleištiniu epiteliu, esančiu vidinėje pusėje.

Taigi chyme gali būti raumeningi ir vis tiek saugiai gabenti į skrandį. Daugiasluoksnis keratinizuotas plokščiasis epitelis sudaro viršutinį odos sluoksnį, dar vadinamą epidermiu. Dėl daugiasluoksnės konstrukcijos epidermis yra svarbiausia įėjimo į išorę kliūtis. Dėl glaudžiai epidermio struktūros bakterijos, virusai ar grybeliai negali patekti į nepažeistą odos paviršių.

Ligos

Epitelis rodo ypač didelį mitozės ir proliferacijos greitį. Tačiau būtent šis faktas daro plokščiąjį epitelį palyginti jautrų sutrikimams ir ligoms. Tik nepažeistas plokščiasis epitelis, nesvarbu, ar tai būtų gleivinė, ar oda, gali visiškai atlikti apsaugines, atramines ir dengiančias funkcijas. Net nedideli gleivinės defektai gali tapti patogenų patekimo taškais ir sukelti rimtas infekcijas.

Tai reiškia ne tik plokščio epitelio, esančio epidermyje, defektus, bet ir kūno plokščiojo epitelio defektus. Dažniausiai pasitaikančios ligos, tiesiogiai susijusios su plokščiojo epitelio pokyčiais, yra uždegimas ir gerybiniai bei piktybiniai navikai. Žvynelinio epitelio uždegimui būdingi 5 vadinamieji kardinaliniai simptomai: „Rubor“, „Calor“, „Dolor“, „Navikas“ ir „Functio laesa“. Be paraudimo ir patinimo, visada sutrinka ir fiziologinė funkcija.

Pneumonijos atveju tai lemia dujų mainų apribojimą arba, esant urotelio uždegimui, šlapinimosi problemas. Piktybiniai navikai, atsirandantys tiesiogiai iš plačialapių ląstelių, yra paplitę ir vadinami plokščialąstelinėmis karcinomomis. Jie yra viena iš labiausiai paplitusių naujų žmogaus navikų formų, dažnai pasireiškiančių invaziniu augimu ir polinkiu metastazuoti.

Tipiškos plokščiųjų ląstelių karcinomos yra, pavyzdžiui, stemplės karcinoma, pleuros mezotelioma arba analinė parazitinė karcinoma. Visų plokščiųjų ląstelių karcinomų prognozei labai svarbus ankstyvas nustatymas. Kol plokščiųjų ląstelių karcinoma neauga invaziškai ir nesusiformavo papildomi navikai, ji laikoma išgydoma. Tačiau dėl metastazavusių plokščiųjų ląstelių karcinomų daugiausia miršta nuo vėžio Vakarų pramoninėse šalyse.