Radijo dažnio abliacija

Viduje Radijo dažnio abliacija tai yra medicininė procedūra, kurios metu apibrėžtos audinių vietos yra sunaikinamos aukšto dažnio srovėmis, kurias sukelia šiluma.

Procedūros daugiausia naudojamos metastazėms kepenyse sunaikinti ir prieširdžių virpėjimui gydyti. Aukšto dažnio abliacija gali būti atliekama minimaliai invaziškai, naudojant kateterį, todėl yra ypač švelni. Jei reikia, tai gali pakartoti, jei pasikartojančios problemos.

Kas yra radijo dažnio abliacija?

Radijo dažnio abliacija yra sinonimas kaip Radijo dažnis- arba Šiluminė abliacija paskirtas. Aplikatoriumi ar kateteriu elektrodai dedami į arti sunaikinamą audinį ir kaitinami aukšto dažnio srove, apytiksliai nuo 460 iki 480 kilohercų.

Nepaisant skirtingų konkuruojančių sistemų, elektrodų suvartojama energija paprastai yra apie 200 vatų. Šilumos poveikis sukuria gana smarkiai apibrėžtas sunaikintų audinių vietas (šilumos nekrozę), kurias gali dar labiau suskaidyti paties organizmo metabolizmas ir, esant skleroterapijai vienoje iš aurų, ji praranda savo elektrinį laidumą ir elektrinį iniciacijos potencialą. Radijo dažnio abliacija paprastai atliekama naudojant minimaliai invazines technikas.

Tai suteikia pakartojamumo pranašumą esant nepatenkinamiems rezultatams ar pasikartojančioms problemoms. Kova su metastazėmis kepenyse pašalina žymiai mažiau vertingą funkcinį kepenų audinį nei įprastos chirurginės intervencijos.

Funkcija, poveikis ir tikslai

Radijo dažnio abliacija dažniausiai naudojama dviejose visiškai skirtingose ​​taikymo srityse. Viena vertus, tai susiję su onkologinėmis priemonėmis, kurios daugiausia skirtos kovai su metastazėmis, ir, kita vertus, kardiologinio vadinamojo prieširdžių virpėjimo gydymo metodu.

Vėžio medicinoje šiluminė abliacija naudojama mažiau pirminiam navikui sunaikinti, nei metastazėms nekrozuoti, jei pirminis navikas priklauso navikų, kurie gali metastazuoti, klasei. Sukaupta didžiulė metastazių naikinimo kepenyse ir slanksteliuose patirtis - daugiausia kaip chemoterapijos ir radiacijos terapijos papildomas gydymas. Tačiau nėra mokslinių tyrimų, kurie galėtų įrodyti aukšto dažnio abliacijos galimus pranašumus prieš atvirą operaciją.

Paprastai daroma prielaida, kad pagrindinis minimaliai invazinis metastazių, esančių kepenyse, sunaikinimas atliekant terminę abliaciją, mažiau pažeidžiamas nepažeistas kepenų audinys, nei atviros chirurginės intervencijos. Chirurginių procedūrų metu neišvengiamai pašalinamas daugiau funkciškai sveikas kepenų audinys, nei atliekant radijo dažnio abliaciją. Abliacijos tikslas onkologijoje yra neleisti metastazėms toliau augti ir priversti jas mirti. Aukšto dažnio abliacija kardiologijoje naudojama ne tik audinių sunaikinimui, o tam tikrų širdies raumens ląstelių elektrofiziologinių savybių pakeitimui taip, kad jos negalėtų perduoti ar generuoti jokių elektrinių dirgiklių prieširdžiui susitraukti.

Prieširdžių virpėjimas, kuris gana dažnas vyresnio amžiaus žmonėms, dažniausiai atsiranda dėl to, kad kairiajame prieširdyje prie plaučių venų santakos esančios miokardo ląstelės perduoda nesuderintus elektrinius signalus iš plaučių venų ir sukelia prieširdžių susitraukimą labai greitai ir su aritmija. Jie nepaiso elektrinių impulsų, kuriuos siunčia sinusinis mazgas, pagrindinis laikrodis dešiniajame prieširdyje. Aukšto dažnio abliacijos tikslas kovojant su prieširdžių virpėjimu yra padaryti širdies raumens audinį aplink plaučių venų sankryžas elektriškai neaktyvius.

Tai maždaug atitinka plaučių venų jungčių kairiajame prieširdyje elektrinę izoliaciją (plaučių venų izoliacija). Šiluminės abliacijos tikslas onkologijoje yra sunaikinti sergančius audinius (metastazes), tačiau aukšto dažnio abliacija, skirta prieširdžių virpėjimui gydyti, yra ilgalaikis iš esmės sveikų miokardo ląstelių elektrofiziologinis pokytis. Konkretūs minimaliai invazinės šiluminės abliacijos pranašumai, palyginti su chirurgine intervencija, yra abliacijos pakartojamumas, jei rezultatai yra nepatenkinami arba jei pasikartoja.

Prieširdžių virpėjimas yra aukšto dažnio abliacija, priešinga vadinamajam krioabliacijai, kai abliacija pasiekiama ne per šilumos, o per šalčio poveikį. Pagrindinis krioabliacijos pranašumas, palyginti su šilumine abliacija, yra tai, kad tiriamąjį audinį galima iš anksto atvėsinti krioabliacijos metu. Tada galima išmatuoti ir patikrinti elektrofiziologinį poveikį. Jei laukiamas efektas nepasireiškia, procedūrą galima atšaukti ir, pakoregavus temperatūrą, audinys vėl visiškai funkcionuoja.

Rizika, šalutinis poveikis ir pavojai

Manoma, kad tiesioginė rizika, susijusi su minimaliai invazine aukšto dažnio abliacija kovojant su metastazėmis, yra labai maža. Jie nesiekia įprastinės chirurginės procedūros. Didžiausias „pavojus“ yra tas, kad numatyti tikslai nebus pasiekti pirmojo gydymo metu arba kad pasikartos ligos.

Daugeliu atvejų terminė abliacija gali būti pakartota be problemų. Prieširdžių virpėjimo gydymas radijo dažnio abliacija, pavyzdžiui, kairiajame prieširdyje, taip pat laikomas mažai rizikingu. Tačiau yra didesnė techninė rizika, nes, pavyzdžiui, planuojamai elektrinei plaučių venų izoliacijai kateteris turi būti įvedamas per kirkšnies veną į dešinįjį prieširdį, o tada pertvarą tarp dviejų prieširdžių pradurti, kad patektų į kairįjį prieširdį. Netoli keturių plaučių venų sankryžų.

Pagrindinė rizika, susijusi su šiuo gydymu, yra ne tiek atliekama abliacija, kiek poreikis nukreipti širdies kateterį į vietą kairiajame prieširdyje. Galimos komplikacijos gali atsirasti dėl kraujo krešulių susidarymo, dėl kurio gali atsirasti trombozės, ir dėl židinio ar stemplės sužalojimo. Sunkus kraujavimas taip pat gali atsirasti širdies kateterio įleidimo į kirkšnies veną vietoje. Aukščiau minėta sužalojimo rizika yra sumažinta, jei procedūrą atlieka patyręs gydytojas.