Benediktinų žolė

Benediktinų žolė priklauso ramunėlių šeimai. Svarbiausios sudedamosios dalys yra karčiosios medžiagos, flavonoidai, triterpenai, eteriniai aliejai ir daugelis mineralų, tokių kaip kalis ir magnis. Medicinoje esantys augaliniai ingredientai naudojami kaip cholagogas ir amarumas.

Benediktinų žolelių atsiradimas ir auginimas

Kai jis yra gana bekvapis ir labai kartaus Benediktinų žolė tai vienmetis augalas, galintis pasiekti maksimalų 70 centimetrų aukštį. Lapai gali būti 30 colių ilgio ir aštuonių colių pločio. Augalas primena erškėčius, nes turi plaukuotus ir lobius lapus, kurių kraštai baigiasi mažais erškėčiais. Jie apačioje yra šviesiai žali ir pailgos formos.

Benediktinų žolė suformuoja mažas gėlių galvas, kurias supa dygliuoti užpakaliai ir susideda iš geltonų vamzdinių gėlių. Augalas yra gimtoji Viduržemio jūros regione. Sakoma, kad Nursijos Benediktas rekomendavo šią žolelę savo benediktinams, kurie vėliau ją augino vienuolyno soduose. Taip augalas turėjo gauti savo vardą. Vaistinė medžiaga, naudojama medicinoje, daugiausia atkeliauja iš Rytų Europos, Italijos ir Ispanijos.

Šiandien žolė taip pat yra gimtoji Pietų Amerikoje ir Afrikos dalyse. Auga saulėtoje, sausoje dirbamoje žemėje ir dykumose. Jis nėra klestintis sunkiame ir riebiame dirvožemyje. Benediktinų žolė randama, pavyzdžiui, laukuose, saulėtuose šlaituose, akmenuotose ir sausose vietose ar soduose. Žydi nuo gegužės iki rugpjūčio. Išgaunamas daugiausia laukinių augalų kolekcija, kur klastojimas vyksta labai retai, nes augalas išorėje yra aiškiai atpažįstamas.

Poveikis ir taikymas

Pagrindinius natūralios priemonės komponentus sudaro karčiųjų ir taninų, eteriniai aliejai, flavonoidai, terpenai, mineralinės druskos ir vitaminas B1. Sakoma, kad benediktinų žolė turi antiseptinių, sekreciją skatinančių, diuretikų, karščiavimą mažinančių ir tonizuojančių savybių. Visa žolelė, išskyrus šaknis, naudojama mediciniškai. Benediktinų žolė yra vaistinis augalas, kurį galima lengvai ir saugiai naudoti. Tačiau, jei turite alerginę reakciją į ramunėlių augalus, turėtumėte jos vengti.

Kryžminės alergijos taip pat įmanomos su rugiagėlėmis ar pelynais. Benediktinų žolelių karčiosios medžiagos jau skatina virškinimo procesą burnoje. Jie sukelia refleksą, leidžiantį tekėti seilėms, kuris turi keletą funkcijų. Jame yra gleivių, dėl kurių maistas tampa sklandesnis, taip pat fermentų, kurie skaido įvairius cukrų į atskirus komponentus, kad būtų geriau virškinami.

Apetitą taip pat skatina padidėjęs seilėtekis. Be to, skrandyje išsiskiria gastrinas (virškinimo hormonas), kuris stimuliuoja virškinimo trakto veiklą. Dėl eterinių aliejų, esančių benediktinų žolelėse, kepenys gamina daugiau tulžies, kuri būtina riebalų virškinimui. Benediktinų žolelių ekstraktai gali palengvinti tokius simptomus kaip pilvo pūtimas, vidurių pūtimas ir apetito praradimas.

Tam šaukštelis benediktinų žolelių užpilamas per 300 ml šalto vandens ir užvirinamas. Tada jis paliekamas kietėti dvi minutes ir tada išpilamas. Dėl didesnio kartaus produkto efektyvumas yra geresnis, jei šalta. Dėl savo jautrumo karščiui karčiosios medžiagos niekada neturėtų būti virinamos ilgą laiką, bet visada turi būti nukošiamos, kad karčiosios medžiagos išliktų nepakitusios. Drungna arbata geriama 30–60 minučių prieš valgį, kad padidėtų apetitas, ir iškart po valgio, siekiant palengvinti nevirškinimą.

Net jei benediktinų žolė skonis labai kartaus, arbata neturėtų būti saldinama, kad vaistinio augalo poveikis išliktų visiškai. Puodelį Benedikto arbatos galima gerti mažais gurkšneliais iki trijų kartų per dieną. Benediktinų žolė taip pat skatina žaizdų gijimą. Tam arbata dedama ant kompreso ir uždedama ant žaizdos, kurią reikia pakartoti šviežią kelis kartus per dieną. Arbatos užpilas, kaip klubo vonia, taip pat gali palengvinti hemorojus.

Svarba sveikatai, gydymui ir prevencijai

Benediktinų žolė yra seilių ir formuoja skrandžio sultis, kai prarandamas apetitas. Dėl to jis skatina virškinimo sulčių gamybą, kurios, viena vertus, padidina alkį ir taip pat palengvina virškinimą. Maistas yra geriau toleruojamas. Kadangi seilių srautas yra stimuliuojamas, tai taip pat padeda nuo burnos džiūvimo. Skrandis gamina ir daugiau rūgščių skrandžio sulčių. Tai taip pat gali padidinti apetitą.

Tai ne tik maisto laikymo, bet vėliau formavimo chyme funkcija, tai ir pati svarbiausia užduotis, kurią turi atlikti skrandis. Dėl virškinimo trakto problemų jis pasižymi priešpūtimusi ir palengvina virškinimą, nes padidina virškinimo metu susidarančių dujų absorbciją. Tai gali žymiai sumažinti vidurių pūtimą. Dalyvauja karčiosios medžiagos, skatinančios seilių ir skrandžio sulčių susidarymą, taip pat eteriniai aliejai. Jie veikia tulžį, o tulžies sultys savo ruožtu yra svarbios riebalų virškinimui.

Benediktinų žolė gali padidinti tulžies gamybą, kurią sukelia refleksas. Todėl labai palengvinamas visas virškinimo procesas. Galų gale, benediktinų žolė pirmiausia naudojama kaip virškinimo sutrikimų, apetito praradimo, bendrų dispepsinių nusiskundimų ir tulžies pūslės sutrikimų agentas. Dėl didelio kalio kiekio jis taip pat naudojamas kaip diuretikas.

Lėtinės kepenų ligos gydomos homeopatiškai šviežiomis ir antžeminėmis žolelių dalimis. Benediktinų žolelių negalima vartoti nėštumo metu ar žindymo metu. Tas pats pasakytina apie esamas skrandžio ir žarnyno opas ar per didelę virškinimo sulčių gamybą. Per didelės vaistažolių dozės gali sukelti vėmimą.