Kūno psichoterapija

Pagal terminą Kūno psichoterapija apibendrinami skirtingi psichoterapiniai metodai. Jie vienodai traktuoja asmens psichologinę ir fizinę patirtį.

Kas yra kūno psichoterapija?

Kūno psichoterapijos terminas yra bendras psichoterapijos metodų, kuriais kūnas įtraukiamas į gydymą, terminas.

Kūno psichoterapijos terminas yra bendras psichoterapijos metodų, kuriais kūnas įtraukiamas į gydymą, terminas. Jausmai išreiškiami per kūną. Kūno psichoterapija taip pat turi vardą Į kūną orientuota psichoterapija.

Kūno psichoterapijoje daroma prielaida, kad psichika ir kūnas negali būti atskirti vienas nuo kito ir atstovauti vienetui. Įvairios į kūną nukreiptos psichoterapinės procedūros turi gilų psichologinį ar humanistinį orientavimą. Taigi jie naudoja kūno suvokimą kaip galimybę atskleisti nesąmoningus psichikos procesus. Tai darant, šie procesai suprantami. Pagrindinis dėmesys skiriamas tam, kaip kūnas jaučiasi terapijos metu.

Kūno psichoterapija atsirado iš XX amžiaus pradžios psichoanalizės ir šokio bei gimnastikos reformos judesių. Didelę įtaką procesui padarė vokiečių gimnastikos mokytoja Elsa Gindler (1885–1961). Panašiai buvo ir su austrų psichoanalitiku Wilhelmu Raichu (1897–1957), kuris padėjo pagrindus kūno psichoterapijai plėtojant vegetoterapiją. Tačiau iki 1990-ųjų į kūną orientuota psichoterapija dažniausiai lėmė šešėlinį egzistavimą medicinos pasaulyje. Tačiau dėl naujų neuromokslinių tyrimų rezultatų pastaraisiais metais išaugo susidomėjimas kūno psichoterapija.

Funkcija, poveikis ir tikslai

Kūno psichoterapija siekiama tuo pačiu metu gydyti protą ir kūną. Tokiu būdu paciento vidinius konfliktus galima išspręsti efektyviau.

Pagal į kūną orientuotą psichoterapiją žmogaus kūnas, protas ir siela egzistuoja ne atskirai vienas nuo kito, o veikiau kaip vienetas. Gydymo kryptys, veikiamos giluminės psichologijos, grindžiamos nesąmoningų psichologinių procesų poveikiu žmogaus mąstymui, jausmui ir veikimui. Jei nesąmoningus procesus pavyksta suvokti sąmoningai, tai yra svarbus pagrindinis gijimo proceso reikalavimas. Kūno psichoterapija nori per kūną patekti į sąmonę.

Manoma, kad atliekant į kūną orientuotą psichoterapiją, suaugusio žmogaus kūne yra emocinių duomenų, kilusių nuo ankstyvos vaikystės. Tai gali būti pagrindiniai įsitikinimai, tokie kaip įsitikinimas, kad tu nepakankamai geras. Remiantis kūno psichoterapija, žmogaus kūnas išsaugo šiuos pagrindinius įsitikinimus, kurie lemia tolimesnius žmonių įsitikinimus pasaulio atžvilgiu. Šis pagrindinis įsitikinimas išlieka nepriklausomai nuo to, kokias paslaugas žmogus jau yra pasiekęs ar kokias jo mintis matė.

Remiantis kūno psichoterapija, emociškai įsitvirtinusį įsitikinimą gali pakeisti tik kiti išgyvenimai, jaučiami fiziniame lygmenyje. Su realybe susijusi, tiesiogiai jaučiama alternatyvi patirtis taip pat vadinama „priešnuodžiu“. Pavyzdžiui, asmuo, kuris anksčiau manė, kad nėra pakankamai geras dėl priešnuodžio, mano, kad jis yra pakankamai geras.

Kūno psichoterapijos metodų yra daugybė, todėl juos sunku prižiūrėti. Apskritai galima atskirti tris skirtingas technines kategorijas. Tai apima darbą padedant kūno suvokimui, darbą su fiziniais pratimais ir fizinio kontakto metu. Individualios metodikos skiriasi priklausomai nuo kūno orientuoto psichoterapijos metodo. Pavyzdžiui, yra ypač švelnūs kūno prisilietimai, bet taip pat ir masinės procedūros. Jie visi tarnauja fizinių pokyčių ir sąmoningumo tikslui. Kaip fizinių pratimų dalis, u. a. Paimamos įtemptos pozicijos, kuriose jaučiama stipri įtampa. Taip pat yra minimalistinių eksperimentų.

Terapeutas tiria, kokį poveikį žmogaus sąmonei turi net mažiausi kūno pokyčiai. Kūno sąmoningumas naudojamas, kai paciento dėmesys sutelkiamas ne tik į vidinę, bet ir į fizinę patirtį. Sąmoningumas yra sąmonės būsena, kai pacientas tampa dabartinės patirties liudininku, neatlikdamas vidinio įvertinimo.

Yra daugybė į kūną orientuotų metodų, kurie yra kūno psichoterapijos dalis. Jie apima a. Psichoterapija pagal Albertą Pesso, struktūrinė kūno terapija (SKT), biodinaminė psichologija ir kūno darbas, bioenergetinė analizė ir integruota kūno psichoterapija. Kiti metodai apima vegetoterapiją, funkcinį atsipalaidavimą, analitinę kūno psichoterapiją ir giluminę psichologinę kūno psichoterapiją.

Savo vaistus galite rasti čia

Vaistai nuo įtampos ir raumenų skausmo

Rizika, šalutinis poveikis ir pavojai

Kūno psichoterapija neturi jokio šalutinio poveikio, kaip ir kitos psichoterapinės procedūros, kurių metu vartojami vaistai. Daugelis metodų nėra susiję su narkotikų vartojimu.

Tačiau kai kurie pacientai, pvz., Nerimą keliantys ar sergantys depresija, turi tam tikrą šalutinio poveikio riziką. Taigi kiekviena psichoterapija įsikiša į sudėtingiausius paciento įsipainiojimus. Tai reiškia, kad yra rizika, kad bus dar daugiau psichologinių ar naujų skundų. Kartais nukentėjusieji jaučiasi priblokšti ar priklausomi nuo savo terapeuto. Kai kurie žmonės susipainioja ar išsekę po sesijos.

Kita problema yra atskirų kūno psichoterapinių procedūrų, kurios skiriasi priklausomai nuo metodo, efektyvumas. Vokietijoje kūno psichoterapija dar nėra viena iš procedūrų, pripažintų įstatymų numatytų sveikatos draudimo kompanijų, kurios laikosi psichoterapijos gairių. Dėl šios priežasties į kūną orientuota psichoterapija šioje šalyje nėra įtraukiama kaip viena procedūra. Tačiau terapeutai turi teisę į savo darbą įtraukti atskirus kūno psichoterapijos elementus.