Bakterija Yersinia pestis (taip pat Pasteurelle pestis vadinamas) yra pavojingos infekcinės ligos maro sukėlėjas. Yra kelios maro, buboninio, plaučių, maro, sepsio, odos, abortinio ir meningito formos. Išskyrus odos marą, jie visi yra labai pavojingi ir, jei negydomi, dažnai būna mirtini. Šiandien nuo šios ligos miršta nuo 10 iki 15 procentų gydytų pacientų.
Kas yra Yersinia Pestis?
Yersinia pestis bakterija priklauso Enterobacteriaceae šeimai. Savo vardą jis gavo iš Šveicarijos gydytojo ir tyrinėtojo Alexandre'o Yersino, kuris 1894 m. Ištyrė marą ir atrado ligos sukėlėją. Taip pat jis pirmasis pripažino, kad „Yersina“ pestis pirmiausia perduodama žiurkėms ir pelėms arba žiurkių blusoms ir vabzdžiams.
Iš pradžių maras nėra lengvai diagnozuojamas. Dažnai pirmieji simptomai yra klaidingi dėl maliarijos, vidurių šiltinės ir vidurių šiltinės prieš matydami maras iškilimus.
Mažoji bakterija išskiriama iš sergančiųjų kraujo, pūlių ar skreplių ir žiūrima į mikroskopą, kuriame yra dažytos spalvos, arba auginama kultūroje. Taip pat naudojamas testas su specialiais antigenais.
Atsiradimas, pasiskirstymas ir savybės
Pasakojimas apie marą yra siaubo istorija. Nuo seno buvo pranešama apie maro epidemijas. Pirmoji užregistruota maro banga kilo VI a. Jų protrūkis tikriausiai prasidėjo Egipte, iš ten pasklido Šiaurės Afrikoje ir visame Viduržemio jūros regione ir ypač smogė Bizantijos imperijai. Kiek žmonių nukentėjo nuo jos, nėra žinoma, bet tai tikriausiai buvo beveik pusė visų tuo metu regione gyvenusių žmonių. Buvo išnaikintos visos šeimos draugijos, vargu ar kas daugiau išdrįso išeiti iš namų, laukai liko nedirbti, kilo badas.
Antroji didžiojo maro banga dar kartą ištiko tą patį regioną VIII a. XIV amžiuje „Juodoji mirtis“ atsidūrė visoje Europoje. Šį kartą jis tikriausiai atvyko su prekybininkais iš Azijos, ypač Kinijos. Ši maro epidemija taip pat labai sunaikino gyventojus ir tikriausiai pareikalavo milijonų gyvybių.
Iki XVIII amžiaus ir net iki XX amžiaus Europos pakraščiuose maras nuolat kartodavosi. Paskutinis didelis maro protrūkis įvyko Vidurinėje Azijoje XIX a. Pabaigoje ir XX a. Pradžioje, kur galimai žuvo 12 milijonų žmonių.
Viena iš priežasčių, kodėl maro bakterija yra tokia pavojinga, yra ta, kad ji gali būti perduodama skirtingais būdais. Infekcija paprastai prasideda žiurkės blusomis, įkandžiančiomis maras užkrėstą žiurkę, o paskui užkrėstos kitos žiurkės. Taigi prasideda didžiulė žiurkių ir blusų, kurios nebegali rasti gyvūnų šeimininkų, mirtis, plinta ir pelėms, voverėms, kitiems graužikams ir jų medžiotojams, bet ir žmonėms.
Ne tik žiurkių blusos platina marą, jį gali pernešti žmonių blusos ir daugybė vabzdžių, tokių kaip uodai, utėlės, skruzdėlės ir vorai. Be to, infekcija atsiranda tiesiogiai kontaktuojant su užkrėstu audiniu, daiktais arba per lašelinę infekciją tarp žmonių.
Burbulinio maro inkubacinis periodas yra maždaug 7 dienos, o plaučių maro - tik nuo kelių valandų iki 2 dienų. Tada liga užklumpa esant dideliam karščiavimui, šaltkrėčiui, galvos ir kūno skausmams, pykinimui, viduriavimui ir vėmimui. Tik po 24 valandų dėl limfmazgių patinimo atsiranda pirmieji pūliai užpildyti iškilimai. Pneumonijos metu yra stiprus dusulys, kosulys ir juodvarniai skrepliai. Sergant maro sepsiu ar maras meningitu, pacientai dažnai miršta prieš pasireiškiant pirmiesiems matomiems simptomams.
Ligos ir negalavimai
Tačiau net ir šiandien, ypač Azijoje, taip pat Afrikoje ir Šiaurės Amerikoje, pasikartoja maras. PSO duomenimis, kiekvienais metais užregistruojama nuo 1000 iki 2000 ligos atvejų, o nedeklaruojamų atvejų skaičius yra didelis. Tačiau pagerėjusios higienos sąlygos, veiksmingos karantino priemonės ir veiksmingi gydymo metodai užkirto kelią didelėms epidemijoms.
Maisto ligos sukėlėjas vis dar pavojingas, o ligos vis kartojasi lūšnynuose ir lūšnynuose. Dabar yra vakcinų nuo maro, tačiau dėl didelių genetinių patogeno pokyčių jos yra palyginti silpnos ir turi stiprų šalutinį poveikį. Dėl šios priežasties jie naudojami tik išimtiniais atvejais. Vis dėlto žmonėms, turintiems keliauti į maro sritis, yra chemoprofilaktikos galimybė.
Mato patogenas taip pat kelia didelį pavojų kaip galimas biologinis ginklas. PSO priskiria bakteriją yersinia pestis, kaip ir Ebolos, juodligės, choleros ir raupų patogenus, „nešvariems ginklams“, naudojamiems teroro grupėse. Galima buvo naudoti karus.
Šiandien maras gydomas veiksmingais antibiotikais. Pirmojo pasirinkimo vaistai yra streptomicinas, tetraciklinai ir chinolonai. Be to, palengvinami sunkūs ligos simptomai ir, jei įmanoma, sumažėja karščiavimas. Pacientai yra griežtai izoliuojami, kad būtų sumažinta didelė infekcijos rizika. Jei pacientas išgyvena marą, imunitetas šiam specifiniam patogenui yra visą gyvenimą.
.jpg)
