Vaskuliarizacija

Vaskuliarizacija yra organo jungtis su kraujo sistema, todėl gali atitikti ir naujų mažesnių kraujagyslių formavimąsi. Patologinių navikų, tokių kaip naviko jungtis sistemoje, atveju mes taip pat kalbame apie neovaskuliarizaciją. Medicinos praktikoje vaskuliarizacija vaidina pagrindinį terapinį vaidmenį.

Kas yra vaskuliarizacija?

Sąvoka vaskuliarizacija medicina reiškia du skirtingus kontekstus. Viena vertus, terminas reiškia visą konkretaus organo kraujagyslių jungtį. Tačiau dar dažniau gydytojas vartoja žodį vadinamajai angiogenezei. Šis procesas atitinka naujų indų susidarymą žmogaus kūne. Angiogenezė yra indų, atsirandančių dygstant ar suskilus dėl iš anksto suformuotų kraujagyslių, augimas.

Naujų kraujagyslių susidarymas iš endotelio progenitorinių ląstelių turi būti atskirtas nuo šio tipo vaskuliarizacijos ir dar vadinamas vaskulogeneze. Vasuclogenesis yra ypač svarbus kraujagyslių sistemos vystymuisi embrioniniu laikotarpiu. Angiogenezė vaidina svarbų vaidmenį atkuriant žaizdų gijimą. Galutinis neovaskuliarizacijos tipas yra arteriogenezė, kurios metu arterijos ir arteriolės formuojamos lygiųjų raumenų ląstelių pagrindu.

Visos naujos kraujagyslių formavimosi formos taip pat vadinamos neovaskuliarizacija suaugusio žmogaus organizme. Neovaskuliarizacija taip pat gali būti naudojama esant neovaskuliarizacijai, turinčiai patologinę vertę.

Funkcija ir užduotis

Kraujagyslių, kaip kraujagyslių sistemos, jungtis reiškia kraujo apytaką kaip srauto sistemą. Sistema veikia iš širdies per individualų kraujagyslių tinklą per kūną ir taip užtikrina išgyvenimą. Kraujagyslių sistema užtikrina kiekvieno organo, audinio ir kiekvienos kūno ląstelės metabolizmą. Tokiu būdu jis palaiko chemiškai fiziologinį kūno skysčių lygį.

Kraujas pirmiausia perneša deguonį iš plaučių į atskiras ląsteles ir iš ten pašalina anglies dioksidą. Virškinamos maistinės medžiagos per kraują taip pat patenka į organus ir audinius. Atskiros ląstelės gauna riebalus, cukrų ir baltymus, kuriuos sunaudoja, apdoroja ar kaupia. Susidariusios atliekos kartu su krauju patenka į kitus audinius. Be to, kurjeriai, tokie kaip hormonai ar imuninės ląstelės, į jų vartojimo vietą kraujo sistemoje yra gabenami.

Tam tikro organo indų visuma vykdo visas minėtas užduotis ir yra vadinama kraujagyslėmis. Kraujagyslių augimas naujų formavimo procesų prasme su mažomis kraujagyslėmis, kaip rezultatas, atitinka kraujagyslių struktūrų susidarymą su endotelio ląstelėmis, pericitais ir lygiųjų raumenų ląstelėmis. Šie regeneracijos procesai yra svarbūs žaizdų gijimo ir susijusių taisymo procesų kontekste.

Plačiąja prasme abi kraujagyslių reikšmės sutampa. Bendras susikirtimo taškas atitinka audinių sekcijų tiekimą su kraujagyslių ir kraujo kapiliarų sistema.

Manoma, kad kepenys yra gerai kraujagysliniai audiniai. Ypač gausu kraujagyslių. Tai reiškia, kad sužalojant šio tipo audinius, kraujavimas yra žymiai didesnis nei silpnai kraujagysles sukeliančiuose audiniuose, tokiuose kaip sausgyslės.

Ligos ir negalavimai

Vaskuliarizacija angiogenezės prasme turi didelę reikšmę medicinos klinikoje, pavyzdžiui, esant navikams. Tvirtas navikas priklauso nuo augančio kapiliarų tinklo. Šiame kontekste mes kalbame apie naviko sukeltą angiogenezę. Šis kapiliarų tinklas tiekia auglį maistinėmis medžiagomis ir deguonimi. Kiekvienas navikas nuo dviejų mm³ priklauso nuo naujų kraujagyslių susidarymo. Nesant kraujagyslių jungties, navikai išlieka besimptomiai ir neturi klinikinės reikšmės.

Vaskuliarizacijos slopinimas atitinkamai riboja naviko augimą. Anti-angiogeninis terapinis metodas sumažina kraujagyslių išsiskyrimą ir taip kraujo tekėjimą navikams. Nuo 2004 m. Metastazavusiam storosios žarnos vėžiui buvo leidžiami VEGF neutralizuojantys monokloniniai antikūnai, tokie kaip bevacizumabas. Šiandien šios rūšies terapija taip pat naudojama sergant krūties vėžiu, plaučių vėžiu ar inkstų vėžiu.

Pro angiogeninę terapiją reikia atskirti. Jis yra pagrįstas angiogeniniais augimo faktoriais ir yra naudojamas, pavyzdžiui, arteriosklerozei gydyti. Visų pirma, naudojamas stiprus angiogeninis augimo faktorius FGF-1. Pro angiogeninis gydymas taip pat gali vaidinti lėtinių žaizdų gijimo sutrikimus.

Vaskuliarizaciją skatinanti terapija atitinka baltymų terapiją, genų terapiją arba ląstelių terapiją. Augimo faktorių vartojimas atitinka baltymų terapiją. Vakuliarizaciją skatinantys genų terapijos tyrimai iki šiol daugiausia naudojo geną, kuris koduoja angiogeninį DNR augimo faktorių. Tuo remiantis, genų terapijos būdas gali atitikti, pavyzdžiui, adenoviruso sąlygotą genų perdavimą. Tačiau iki šiol neišspręstos problemos buvo susijusios su genų terapija. Pavyzdžiui, šie terapiniai metodai vis labiau lemia genų transfekciją, kurią gali lydėti nepageidaujama imuninės sistemos reakcija. Galimas virusų nešiotojų toksiškumas taip pat yra neišspręsta šių metodų problema.

Ląstelių terapija, skatinanti vaskuliarizaciją, grindžiama skirtingų ląstelių tipų perdavimu. Šis terapinis požiūris dar yra pradinėje stadijoje. Dabartinis etapas atitinka pradinį etapą. Yra tyrimų su nedaugeliu pacientų. Tačiau šie tyrimai rodo gana prieštaringus rezultatus. Iki šiol perkėlimui buvo naudojamos įvairių tipų ląstelės. Be įvairių suaugusių kamieninių ląstelių formų, tokių kaip endotelio progenitorinės ląstelės, atitinkamuose bandomuosiuose tyrimuose buvo naudojamos hematopoetinės ir mezenchiminės kamieninės ląstelės.