T limfocitai

prie T limfocitai Tai yra baltųjų kraujo kūnelių, atsakingų už imuninę sistemą, sudedamoji dalis. Pagrindinė jų funkcija yra aptikti ir kovoti su patologiniais ląstelių poslinkio virusais ar bakterijomis pavidalu.

Kas yra T limfocitas?

Kaip T limfocitai arba kaip T ląstelės žinomas, yra baltųjų kraujo kūnelių komponentas, kontroliuojantis imuninę sistemą. Santrumpa „T“ žymi užkrūčio liauką. Užkrūčio liauka yra limfinės sistemos organas, kuriame, be kita ko, subręsta T limfocitai. Kartu su B limfocitais T limfocitai suteikia specifinį arba adaptyvų imuninį atsaką.

Visos kraujo ląstelės, įskaitant T limfocitus, gaminamos kaulų čiulpuose. T limfocitai migruoja iš nugaros smegenų į užkrūčio ląstą, kur susidaro pagrindinio audinių tolerancijos komplekso receptoriai. Tuomet rūšiuojami T limfocitai, kurie ne tik kovoja su antigenais, bet ir su paties organizmo baltymais. Tačiau T ląstelės gali atpažinti svetimus antikūnus ir kovoti su jais tik tada, kai jau yra prisijungusios prie MHC (pagrindinio audinių suderinamumo komplekso). Nesusietus antikūnus T ląstelės gali atpažinti tik tada, kai juos aktyviai demonstruoja antigenus pateikiančios ląstelės (MHC apribojimas).

Anatomija ir struktūra

T limfocitai turi rutulio formą ir yra maždaug tokio paties dydžio kaip eritrocitai (raudonieji kraujo kūneliai). Dydis yra apie 7,5 µm. Raudonųjų ir baltųjų kraujo kūnelių negalima atskirti mikroskopu. T ląstelės gali būti matomos tik remiantis imunohistologija ar antikūnų dažymu.

Chromosomų kaupimasis apvaliajame ir šiek tiek sulenktame branduolyje gali būti spalvotas, tankus ir stiprus. Plazmos kraštas, kurį sudaro citoplazma, apvynioja ląstelės branduolį ir yra vos pastebimas po šviesos mikroskopu. Ląstelių organelės gali būti matomos azurofilinių granulių pavidalu. T ląstelės medžiagą sudaro daug laisvų ribosomų. Ribosomos yra makromolekuliniai kompleksai, susidedantys iš baltymų ir ribonukleino rūgšties.

Kiti šeši ląstelių tipai priskiriami T limfocitų pogrupiams:

1. Pagalbinės T ląstelės 2. Citotoksinė T ląstelė 3. Reguliacinės T ląstelės 4. Atminties T ląstelės 5. Natūralios žudikiškos T ląstelės - NK T ląstelės 6. γδ antigeno receptorių teigiami T limfocitai

Funkcija ir užduotys

T-limfocitai pasiskirsto per kraują visame organizme ir kontroliuoja paties organizmo ląstelių membraninę kompoziciją dėl patologinių pokyčių. Jei bakterijos ar virusai prasiskverbia į organizmą, jie jungiasi prie ląstelių paviršių ir taip keičia savo medžiagą. MHC molekulės tikrina atskirų artimųjų receptorių formas ir užduotis ir yra įjungiamos, jei jie sutampa.

Aktyvaciją sukelia antigeno receptoriai ir ko-receptoriai. Atsižvelgiant į patologinių pokyčių pobūdį, aktyvuojami specifiniai T limfocitai. Taigi skirtingus mechanizmus gali suaktyvinti T žudikės ląstelės (tiesiogiai sunaikina patologines ląsteles), T pagalbinės ląstelės (pritraukia papildomas imunines ląsteles, išskirdamos tirpias pasiuntines medžiagas) arba reguliuojančios T ląstelės (užkerta kelią perdėtai reakcijai į paties organizmo ir sveikas ląsteles). Taigi pagrindinė T limfocitų užduotis yra tikslinė patologinių pokyčių žala, susidarant cheminėms medžiagoms, kaip imuninei reakcijai.

Reakcijų stiprumas yra skirtingas. Tai priklauso nuo stimuliuojančio antigeno ir patologinių pokyčių formos. Neaktyvuoti T limfocitai juda kraujo ir limfinio audinio srityje. Jie šliaužia šioje srityje, tačiau turi membraninius baltymus ir mažų signalinių baltymų receptorius.

T-limfocitai palieka kraują per endokalilinių venų endotelio nišas ir patenka į audinių struktūras. Kartu su limfos skysčiu jie patenka į kairiojo venos kampą per krūtinės ląstos kanalą. Kaip alternatyva, T limfocitai gali migruoti į limfinį organą per aukšto endotelio venolio endotelio nišas. Ypatinga T limfocitų funkcija pasireiškia išskiriant medžiagas, turinčias įtakos metabolizmui kauluose.

Ligos

Imuninės sistemos sutrikimo atveju reikia atskirti įgimtus imuninius defektus ir įgytus imuninius defektus. Esant įgimtiems imuniniams defektams, pažeidžiami T limfocitai ir B limfocitai. Pažeista ląstelių ir humoralinė imuninė gynyba, tai vadinama sunkiu kombinuotu imuninės sistemos defektu.

Ilgainiui tokį sutrikimą galima gydyti tik persodinus kaulų čiulpus, kad šie pacientai galėtų išgyventi. Be to, įgimtas imunodeficitas apima Di George'o sindromą ir plika limfocitų sindromą. Įgytas imunodeficitas įgyjamas tik gyvenimo metu. Tai gali būti dėl ligų, netinkamos mitybos ar kenksmingo aplinkos poveikio. Vaistų terapija taip pat gali sukelti įgytą defektą.

Infekcijos, tokios kaip ŽIV (žmogaus imunodeficito virusas), virusas HTLV I (žmogaus T-ląstelių leukemijos virusas 1) ir virusas HTLV II (žmogaus T-ląstelių leukemijos virusas 2 tipas), sukelia imunodeficitą ir gali sukelti AIDS , Suaugusiųjų T ląstelių leukemija ir tropinis spazminis paraparezė. Be to, gali atsirasti padidėjusio jautrumo reakcijos, atsirandančios dėl imuninės reakcijos pertekliaus. Tai žinoma kaip alerginė reakcija, kurią sukelia nekenksmingi antigenai, tokie kaip dulkės, žiedadulkės, maistas ar vaistai.

Taip pat būdingos lėtinės autoimuninės ligos. Imuninė gynyba nukreipta prieš paties organizmo ląsteles ir struktūras. Dažnos autoimuninės ligos yra I tipo cukrinis diabetas, reumatoidinis artritas ir išsėtinė sklerozė (MS). Tačiau tam tikri vaistai taip pat turi įtakos T limfocitų funkcijai. Tai apima, pavyzdžiui, imunosupresantus ir citostatikus. Radiacinė terapija, skirta kovoti su navikais, taip pat naikina baltuosius kraujo kūnelius. Kai navikinės ligos yra piktybinės limfomos ir ūminė limfinė leukemija (dažnai vaikams), T limfocitai išsigimsta. Terapijos galimybės dažnai yra ribotos.