Streptococcus viridans (Viridans streptococci)

Pagal terminą Streptococcus viridans sujungiamos kelios streptokokų bakterijų grupės. Jie gali sukelti patologinius procesus, tokius kaip dantų ėduonis ir uždegimas.

Kas yra Streptococcus Viridans?

Pavadinimas Streptococcus viridans iš tikrųjų yra klaidinantis. Tai ne viena rūšis, o skirtingi streptokokų tipai, kuriuos savo ruožtu sudaro keli pogrupiai. Todėl terminas yra prasmingesnis Viridans streptokokai klasifikuojami. Tai reiškia sferines gramteigiamas bakterijas, kilusias iš streptokokų (Streptococcus) genties.

Pavadinimą Viridans streptokokai galima atsekti dėl istorinių priežasčių ir jis naudojamas mikrobiologijoje. Streptococcus viridans yra žali streptokokai. Lotynų terminas „viridans“ vokiškai reiškia „žalia“ arba „žalia“. Kadangi bakterijos įsikuria burnos ir gerklės srityje, jos taip pat žinomos kaip burnos streptokokai.

Nors kai kurios Streptococcus viridans rūšys gali sukelti ligą, dauguma porūšių nelaikomi patogeniškais.

Atsiradimas, pasiskirstymas ir savybės

Nors Viridans streptokokai susideda iš skirtingų rūšių, jie turi keletą bendrų savybių. Tokiu būdu jie sudaro kokso formos ląsteles, išdėstytas grandinėmis daugelyje šios rūšies atstovų. Jie nesudaro endosporų. Gramo dažymas turi teigiamą rezultatą. Žaliuojančios arba alfa išaugusios streptokokų kolonijos hemolizės vyksta kraują turinčioje maistinėje terpėje.

Kita tipiška Streptococcus viridans savybė yra tai, kad jis nustoja augti aukštesnėje nei 10 laipsnių Celsijaus temperatūroje. Tačiau 45 laipsnių temperatūroje dauguma streptokokų vis dar sugeba daugintis.

Medicinoje svarbu mokėti atskirti Streptococcus viridans nuo kitų Streptococcus rūšių, tokių kaip Streptococcus pneumoniae. Ši rūšis taip pat yra vienas iš alfa-hemolizinių streptokokų. Identifikuoti galima naudojant optochino testą. Be to, Streptococcus pneumoniae nariai gali būti atpažįstami kaip diplokokai. Streptococcus viridans taip pat trūksta polisacharidų kapsulių ir A, B, C ir D Lancefield grupių antigenų.

Viridans streptokokai dažniausiai randami burnoje ir ausų, nosies ir gerklės srityje. Jie taip pat randami virškinimo trakte ir makštyje.

XX amžiaus pradžioje mokslas vis dar manė, kad Streptococcus viridans yra viena specifinė rūšis, kurią galima atskirti nuo Streptococcus haemolyticus. Streptokokai, kuriems buvo alfa hemolizė, buvo pavadinti „žaliuojančiais streptokokais“. Tačiau bėgant metams tapo žinoma daugybė Viridans streptokokų skirtumų, todėl nuo 1937 m. Buvo dar daugiau padalijimų. Tokiu būdu Streptococcus viridans grupė gavo vis daugiau naujų rūšių, įskaitant y-hemolizinius streptokokus, kurių hemolizė nebuvo atlikta. Dėl šios priežasties medicina Viridans streptokokus suskirstė į keletą grupių.

Streptococcus viridans klasifikacija apima keturias grupes. Tai yra grupė „Milleri“, dar vadinama „Anginosus“ grupe, „Oralis“, „Mutans“ ir „Salvarius“. „Milleri“ grupės nariai yra Streptococcus intermedius, Streptococcus constellatus ir Streptococcus anginosus. „Oralis“ grupei priklauso Streptococcus mitis, Streptococcus sanguinis ir Streptococcus mitior. Mutans grupę sudaro Streptococcus mutans, Streptococcus cricetus ir Streptococcus subrinis, o Salvarius grupę sudaro Streptococcus salvarius, Streptococcus bovins ir Streptococcus thermophilus.

„Bovis“ grupė neįskaičiuojama į burnos streptokoką. Šioje grupėje galima alfa hemolizė, tačiau jie taip pat turi Lancefield D grupės antigenus.

Savo vaistus galite rasti čia

Ligos ir negalavimai

Kai kurios Streptococcus viridans rūšys gali sukelti negalavimus ir ligas. Dėl šios priežasties gydytojai taip pat nurodo juos kaip oportunistinius ar patogeninius patogenus. Taigi paskambink u. a. Streptococcus mutans ir Streptococcus sobrinus skirti tarpląsteliniam polisacharidiniam kariesui gaminti. Bakterijos auga ant polisacharido dangos, kuri savo ruožtu sudaro medžiagas, veikiančias žmogaus danties emalį.

Bakteremija taip pat įmanoma, jei burna yra sužeista kramtant ar dantų gydymo metu. Tai suprantama kaip bakterijų išplovimas į žmogaus kraują. Paprastai bakterijos iš kraujo pašalinamos iš karto, tačiau jei taip neatsitiks, kyla pavojus gyvybei pavojingas sepsis (apsinuodijimas krauju).

Ypač nerimą kelianti liga, kurią gali sukelti Streptococcus viridans nariai, yra bakterinis endokarditas. 50–70 procentų šio uždegimo sukelia Viridans streptokokai, taikytini bakteriniam endokarditui lenta endokardito lenta poūmio forma. Ligonius, kurie pirmiausia yra pažeisti širdies vožtuvai, vargina endokarditas, prakaitavimas, silpnumo jausmas, širdies plakimas (tachikardija) ir karščiavimas. Kai kuriais atvejais liga gali paveikti ir kitus organus. Iš esmės endokarditas lenta vyksta laipsniškai. Gali susiformuoti laikrodžio stikliniai nagai, pirštų būgneliai ir mažakraujystė.

Norėdami diagnozuoti lenta endokarditą, gali būti sukurta bakterijų kultūra, kuri yra mikrobiologinė procedūra. Saugumo sumetimais trys mėginiai imami nepriklausomai vienas nuo kito. Echokardiografija yra dar viena diagnostikos galimybė.

Endokarditui gydyti naudojami antibiotikai. Streptococcus viridans yra ypač jautrus penicilinui. Paprastai empirinis gydymas atliekamas pirmiausia, kol konkrečiai nustatomas ligos sukėlėjas.

Streptokokų grupės „Viridans“ nariai, tokie kaip Streptococcus milleri, kartais sukelia pūlingus abscesus. Kartais jie taip pat gali sukelti meningitą. Streptococcus viridans taip pat priskiriamas susirūpinimą žmonėms, kurie vartoja imuninę sistemą slopinančius vaistus.