Spirils yra Spirillaceae šeimos bakterijų gentis. Jas atrado 1832 m. Gamtininkas Christianas G. Ehrenbergas.
Kas yra dvasios?
Anksčiau spirilų gentis sudarė penkias rūšis ir buvo prieštaringai vertinama, nes buvo įrodyta, kad tik Spirillum volutans ir Spirillum winogradskyi rūšys yra giminingos. Trys rūšys Spirillum minus, Spirillum pleomorphum ir Spirillum pulli buvo priskirtos genčiai iš morfologinių stebėjimų. DNR sudėtis negalėjo įrodyti tiesioginio ryšio tarp rūšių.
Tod ÷ l pastaruoju metu netinkama klasifikacija, kuri n ÷ ra tikslinga, buvo išpl ÷ sti įtraukiant papildomas bendrines kategorijas. Spirillum genčiai dabar priklauso 2 rūšys Spirillum volutans ir Spirillum pleomorphum.
Kitos rūšys buvo klasifikuojamos į kitas gentis, tokias kaip Aquaspirillum. Be to, atrandama naujų rūšių spirilų, tokių kaip „Aquaspirillum serpens“, o senesnės pervadinamos. Priešingai nei originalaus spirito genties nariai, dabar taip pat buvo atrastos druską mylinčios dvasios, kurios priskiriamos Oceanospirillum genčiai.
Azospirillum ir Herbaspirillum gentys buvo sukurtos azotą fiksuojančioms dvasioms. Spirulio minusas, sukeliantis žiurkių įkandimo karštinę, dar negalėjo būti aiškiai priskirtas.
Atsiradimas, pasiskirstymas ir savybės
Kadangi naujoji klasifikacija buvo atlikta visai neseniai, o visų naujų spirilla genčių rūšių aprašymas peržengtų taikymo sritį, šiame skyriuje nurodomi mikrobai, kurie iš pradžių buvo klasifikuojami spirilla kategorijoje.
Spirilos yra gramneigiamos bakterijos. Taigi yra tik plonas mureino sluoksnis, kurio viršutinė lipidų membrana yra ląstelės apvalkalas. Nelanksti spiralės forma yra ryški ir pavadinimais. Spiralėms judėti naudojamos politrichebipolar flagella, t. Y. Abiejuose spiralinės ląstelės galuose esančios flagella. Spirilos yra santykinai didelės, jų skersmuo yra 1,4–1,7 µm, o ilgis 14–60 µm.
Kvėpavimo takų bakterijos metabolizmas specializuojasi organiniuose substratuose. Negalima sunaudoti angliavandenių. Priešingai nei dauguma aerobiškai gyvenančių organizmų, spirilas neturi katalizės. Katalazė yra fermentas, atsakingas už vandenilio peroksido skaidymą. Taigi Spirilos yra labai jautrios vandenilio peroksidui.
Dėl nepakankamo vandenilio peroksido skaidymo spirilai turi mikroaerofilines savybes, todėl jiems labiau patinka aplinka, kurioje nėra deguonies. Aplinka, kurioje normaliame ore yra apie 20% deguonies, suteikia bakterijai geras gyvenimo sąlygas. Spirilla negali išgyventi aplinkoje, kurioje nėra deguonies.
Spirillum taip pat jautrus didelei natrio chlorido koncentracijai. NaCl 0,2 g / l koncentracija jau gali turėti žudymo efektą. Dėl savo Nacl netoleravimo spiritai ypač randami gėlame vandenyje. Kadangi gemalas taip pat yra mikroaerofilinis, jis ypač gerai išgyvena gėlame vandenyje, kuriame mažai deguonies.
Tačiau skirtinguose spirilos tipuose galima rasti ir kitų skysčių. Pavyzdžiui, šviežiame kiaulių mėšle galima aptikti labai didelę Spirillum volutans rūšį.
Nepaisant mikroaerofilinio spiralės pirmumo nustatymo, laboratorijoje taip pat įmanoma jas kultivuoti esant normaliai deguonies koncentracijai. Norint efektyviai kultivuoti, reikia specialių terpių, nes spiritai negali naudoti angliavandenių kaip energijos.
Ligos ir negalavimai
Spirillum minus rūšis gali sukelti žiurkių įkandimo karštinę žmonėms. Žiurkių įkandimo karštinė yra infekcinė liga, kuri dažniausiai pasireiškia Japonijoje. Ligos perdavimo būdas yra žinomas kaip zoonozė. Tai apibūdina pernešimą iš gyvūnų į žmones. Infekciją gali sukelti žiurkių ir kitų graužikų įkandimai. Kiti pernešėjai gali būti naminiai gyvūnai, valgantys graužikus, pavyzdžiui, šunys ar katės.
Žiurkių įkandimo karštinė labai retai plinta visame pasaulyje ir vaidina tik pagrindinį vaidmenį Japonijoje. Ten jis vadinamas „Sodoku“. Ligos inkubacija gali trukti iki trijų savaičių. Tada ant žaizdos pradeda atsirasti odos pokyčiai. Susidaro raudonas bėrimas ir sergantis žmogus gali patirti karščiavimą, kuris gali trukti kelias dienas ir periodiškai išnykti kas 4–5 dienas. Liga gali tęstis nuo kelių savaičių iki mėnesių. Sveikinimas vyksta per panašiai ilgą laiką.
Taip pat sergančiam žmogui įmanoma pasveikti be medicininės pagalbos. Tačiau kai kurie Japonijos ekspertai perspėja apie rimtas pasekmes ir nurodo 5–10% pacientų, kurie bando išgydyti žiurkių įkandimo karštinę be medicininės pagalbos, mirštamumą.
Limfangitas gali atsirasti kaip lydimasis simptomas. Limfangitas yra labai retas limfinės sistemos uždegimas. Akivaizdžiausias limfangito simptomas yra skausmingi, raudoni dryžiai, atsirandantys po oda ant limfinės sistemos. Ypač paveikiami poodiniame riebaliniame audinyje esantys limfos takai (subcutis).
Žiurkių įkandimo metu tipiškos juostelės prasideda nuo raudonojo bėrimo ant užkrėstos žaizdos. Limfmazgiai, esantys šalia uždegimo židinio, padidėja ir yra limfos nutekėjimo sritis. Kalbiniu būdu limfangitas taip pat žinomas kaip „apsinuodijimas krauju“. Tačiau šis apibūdinimas yra klaidinantis, nes limfangitas kraujyje neatsiranda ir jo negalima simptomiškai palyginti su sepsiu, t. Y. Tikru kraujo apsinuodijimu. Tačiau labai retais ir sunkiais žiurkių įkandimo karštinės atvejais limfangitas gali būti pirminė tikrojo sepsio stadija. Tačiau norint tai padaryti, infekcija turi būti tokia ryški, kad ji galėtų plisti į kraują.
