greičiu

greičiu priklauso pagrindinėms variklio charakteristikoms. Kai kuriose sporto disciplinose ji yra lemiamas komponentas.

Koks greitis?

Greitis yra viena pagrindinių variklio charakteristikų. Kai kuriose sporto disciplinose ji yra lemiamas komponentas.

Sporto moksle greitis, be jėgos, ištvermės, koordinacijos ir judrumo, priskiriamas prie pagrindinių motorinių savybių. Jį galima suskirstyti į 2 komponentus: veikimo greitį ir reakcijos greitį.

Greičio galios demarkacija, apibūdinanti galios aspektą ir kartais panašiai apibrėžta, grindžiama pasipriešinimo lygiu. Atitinkamai, veiksmo greitis apibūdinamas kaip gebėjimas maksimaliai įmanomu greičiu vykdyti judesių sekas, turinčias mažą pasipriešinimą.

Reakcijos greitis apibūdinamas kaip asmens sugebėjimas kuo greičiau reaguoti į stimulą judesiu. Judesiai, kurie atliekami didžiausiu greičiu, yra įmanomi tik trumpą laiką. Taip yra dėl to, kad saugojimo sistemos, teikiančios reikiamą energiją, turi tik mažus pajėgumus.

Joks kitas fizinio efektyvumo komponentas nėra toks genetiškai nulemtas kaip greitis. Tai gali būti pagerinta tik 15% -20% intensyviai mokant.

Aukštasis efektyvumas, be paveldimų sugebėjimų, priklauso nuo įvairių biologinių ir fiziologinių reikalavimų bei techniškai teisingo atlikimo, o tam reikia gerų koordinavimo įgūdžių.

Funkcija ir užduotis

Kasdieniniame gyvenime greitis vaidina pabėgimo ir apsauginių reakcijų vaidmenį. Priešingai nei apsauginiai refleksai, tai sąmoningi veiksmai, pradedami suvokus pavojingą situaciją. Vietinės reakcijos turi įtakos tik reakcijos greičiui. To pavyzdys yra rankos ar kojos atsitraukimas, kai šuo bando įkąsti. Be to, reikia didelio greičio, kai didelis gyvūnas puola iš tam tikro atstumo. Pabėgimas kaip apsauginė reakcija gali būti sėkmingas tik tuo atveju, jei jis vyksta kuo didesniu greičiu.

Daugelis sporto šakų yra greitis kaip judesio dalis, kiti jį visiškai formuoja. Siekiant geresnio diferencijavimo, greitis šiame kontekste yra padalintas į 2 aspektus. Aciklinių judesių greitis yra susijęs su atskirais judesiais. Tokia mažmeninė prekyba, pavyzdžiui, yra teniso serviravimas, sutriuškinimas tinklinyje arba rankinis kamuolys. Iškart po smūgio greičio ruožas pasibaigia ir vyksta veikla su kitokio pobūdžio stresu, pavyzdžiui, nusileidimas, laikantis trumpalaikės stabilios padėties.

Ciklinių judesių greitis apibūdinamas tuo, kad didžiausias greitis yra tas pats, pasikartojantis judesių seka. Šiai kategorijai gali būti priskirta visa sportinė sprinto veikla; lengvojoje atletikoje, taip pat plaukime ar dviračių sporte. Tokių greičio reikalavimų vykdymas yra ribotas laiko atžvilgiu, nes raumenų ląstelėse (ATP ir KP kaupikliuose) sukauptos energijos pakanka tik kelioms sekundėms. Gerai treniruoti atletai šį greičio ruožą gali pasiekti maksimaliai per 40 sekundžių, o tai atitinka maždaug 400 metrų sprinto atletiką. Po to per tiek laiko vienetą galima tiekti ne tiek daug energijos. Todėl reikia sumažinti judėjimo greitį, o sportininkas paslysta į greičio ištvermės sritį.

Daugelyje sporto šakų yra acikliniai ir cikliniai greičio komponentai. Greitis, kurį gali pasiekti sportininkas, priklauso nuo nepažeistos nervų-raumenų sistemos ir treniruotės būklės, tačiau tai daugiausia lemia raumenų skaidulų sudėtis.

Raumenyje yra greitai susitraukiančios skaidulos (FT raumenų skaidulos) ir lėto trūkčiojimo skaidulos (ST raumenų pluoštai), kurių genetiškai nustatyta proporcija yra tokia, kuriai treniruotės gali daryti nedaug įtakos. Kuo didesnė FT pluoštų dalis, tuo geresnės sąlygos pasiekti maksimalų efektyvumą greičio srityje.

Savo vaistus galite rasti čia

➔ Vaistai nuo raumenų silpnumo

Ligos ir negalavimai

Gebėjimas judėti didžiausiu įmanomu greičiu yra tiesiogiai susijęs su raumenų ir nervų sistemos neliečiamumu. Net maži trikdžiai neleidžia maksimaliai veikti. Minimalios traumos, tokios kaip tempiami raumenys, sukelia stiprų, aštrų skausmą kiekvienu susitraukimu, kuris neleidžia tęsti greitų judesių.

Ta pati problema kyla dėl didesnių sužalojimų, tokių kaip raumenų pluošto ar pluošto ašaros, taip pat su menisko pažeidimais ir raiščių ašaromis, tačiau dažnai palaipsniui sunkesni. Tuomet judesiai įmanomi tik lėtai, jei išvis. Net mikrotraumos, atsakingos už skaudančius raumenis, riboja judėjimo greitį.

Susidėvėjimo požymiai, tokie kaip klubo ir kelio osteoartritas, įvairiais būdais pakenkia kojų greičiui. Viena vertus, ligos proceso metu raumenys suyra ir prastėja našumas. Kita vertus, atsiranda judėjimo apribojimai, kurie sumažina kojų judesių amplitudę, o tai lemia judėjimo greičio sumažėjimą tuo pačiu judesio dažniu.

Raumenys gali maksimaliai greitai sportuoti, jei per trumpą laiką gauna pakankamai energijos. Metabolinės ligos, tokios kaip diabetas, trukdo būtent šiam procesui. Sutrinka gliukozės absorbcija raumenų ląstelėse. Dėl to ATP parduotuvių nebegalima pakankamai greitai papildyti po to, kai fizinis aktyvumas ir greitis nebeįmanomas arba įmanomas tik trumpesnį laiką.

Raumenims reikia nervų stimulų, kad jie galėtų aktyvinti savo veiklą. Jei jų nėra arba jei jie pasiekia tik susilpnėjusį lygį, susitraukimų nėra arba jie būna tik sumažėję. Tai neigiamai veikia visus kondicionavimo įgūdžius, įskaitant greitį.

Nervai gali būti pažeisti dėl traumų ar ligų, turinčių įtakos centrinės nervų sistemos laidumui arba impulsų generavimui. Abiem atvejais tai susiję su dideliu raumenų funkcijos praradimu.

Periferiniai pažeidimai dėl sužalojimų ar nervų pluoštų izoliacinio sluoksnio suirimas, kaip ir polineuropatijos atveju, sukelia visišką arba neišsamų raumenų funkcijos praradimą. Geriausiu atveju likutinės funkcijos vis dar prieinamos, tačiau didelės spartos jų atlikti nebeįmanoma.

Smegenų ligos, tokios kaip išsėtinė sklerozė, insultas ar kitos ataktinės ligos, pirmiausia pablogina koordinaciją, bet taip pat turi įtakos ir kitoms pagrindinėms motorinėms savybėms.