Leišmanija yra žmogaus patogeniški pirmuonys. Parazitai plinta per du organizmus-šeimininkus ir keičia savo šeimininką tarp vabzdžių ir stuburinių. Infekcija su leišmanija leišmaniozę sukelia.
Kas yra leišmanijos?
Protozojai yra pirmykščiai gyvūnai arba pirmykščiai gyvūnai, kurie dėl savo heterotrofinio gyvenimo būdo ir judumo gali būti klasifikuojami kaip gyvūnų eukariotiniai vienaląsčiai. Anot Grell, jie yra eukariotai, atsirandantys kaip atskiros ląstelės ir galintys sudaryti kolonijines asociacijas. Leišmanija arba Leišmanija sudaro flagelifikuotų pirmuonių gentis, kurie kolonizuoja makrofagų kraują ir ten dauginasi. Šiame kontekste taip pat kalbama apie hemoflagellates.
Leišmanijos yra privalomi tarpląsteliniai parazitai, kurie keičia šeimininkus tarp vabzdžių rūšių, tokių kaip drugeliai ar drugelių uodai, ir stuburinių gyvūnų, tokių kaip avys, šunys ar žmonės. Parazitų gentis buvo pavadinta Williamo Boogo Leishmano vardu, kuris laikomas pirmuoju jį apibūdinusiu.
Kaip ir kiti žiuželiai, Leishmania genties organizmai keičia savo žiedkočio formą ir padėtį, atsižvelgiant į dabartinį šeimininką ir vystymosi stadiją. Iš esmės Leišmanijos yra vidutiniškai mažos.
Parazitai gyvena ir auga savo šeimininkų sąskaita. Tai reiškia, kad parazitai visada turi ligos vertę ir daro daugiau ar mažiau didelę žalą šeimininko organizmui. Pavyzdžiui, leišmanijos sukelia klinikinį leišmaniozės vaizdą ir paprastai laikomos patogeniškomis žmonėms.
Parazitai dabar išplitę iš Australijos visame pasaulyje ir sukelia daugybę gyvūnų ligų visame pasaulyje. Ne visos genties padermės užkrečia žmones. Nepaisant to, PSO duomenimis, kiekvienais metais pasaulyje atsiranda apie 1,5 milijono naujų atvejų. Maždaug trečdalis to yra paplitusi visceralinė leišmaniozė. Šiuo metu infekcijos nešiotojais laikoma dvylika milijonų žmonių.
Atsiradimas, pasiskirstymas ir savybės
Leišmanijos dauginasi dviem šeimininkais. Pirmoji reprodukcijos vieta yra smėlio musių organizmas. Su uodo seilėmis jie migruoja į paskendusį organizmą žvyneline. Stuburinių gyvūnų organizme juos fagocituoja makrofagai arba fagocitai. Šis principas dar vadinamas pasyvia invazija ir leišmanijų virsmu. Tyliai įsiveržę į fagocitus, organizmai paverčia savo formą amastigote arba bedieviška forma.
Makrofaguose parazitai dauginasi dalindamiesi. Kai jie sunaikina ląstelę-šeimininką, jie grįžta į amastigotos formą. Paūmėjusios formos parazitai yra ypač judrūs ir tokiu būdu vėl gali įsibrauti į naujus makrofagus. Kai tik patogenas yra absorbuotas iš užkrėsto stuburinio gyvūno kraujo smėlio musė ar panašiu vabzdžiu, ciklas uždaromas. Vabzdžio žarnyne leišmanija vėl tampa protastigotu organizmu, kuris žarnyno epitelyje tampa amastigotu ir tokiu būdu pasiekia uodų seilių liaukas. Kitą kartą stuburinių lazdelę gali užklupti nauja infekcija.
Leišmanijos patogeniškumo faktorius yra „Trojos arklio“ strategija. Jų paviršiuje yra signalas, kuris rodo imuninės sistemos nekenksmingumą. Taigi atminties funkcija yra apeinama. Be to, Leishmania rūšies parazitai savo naudai panaikina gynybinės reakcijos veiksmus. Fagocitozėms palankius neutrofilinius granulocitus jie naudoja savo reikmėms, įsiverždami į nepastebimus ilgaamžius makrofagus ir daugindamiesi jų viduje.
Kai audinyje yra infekcija, granulocitus į paveiktą vietą pritraukia chemokinai. Vabzdžių įkandimo atveju ši sritis atitinka odą. Jie fagocitizuoja invazinius organizmus dėl savo paviršiaus struktūrų ir sukuria vietinį uždegiminį procesą. Tada aktyvuotos pilkosios ląstelės išskiria chemokinus, kad pritrauktų daugiau granulocitų. Fagocitizuotos leišmanijos skatina tolesnių chemokinų susidarymą fagocitų viduje. Patogenai dauginasi nepastebėti ir nepatikrinti užkrėstame audinyje. Leišmanija taip pat gamina chemokinus, kurie sustabdo interferonu indukuojamo chemokino susidarymą užkrėstuose granulocituose ir tokiu būdu užkerta kelią NK arba Th1 ląstelių aktyvacijai.
Ligos ir negalavimai
Aukščiau aprašyti procesai leišmanijos infekciją paverčia žiauria liga. Leišmanijos išgyvena fagocitozę, nes jų pirminės ląstelės-šeimininkai signalizuoja, kad imuninei sistemai nėra patogenų. Natūrali granulocitų gyvenimo trukmė yra trumpa. Apoptozė prasideda maždaug po dešimties valandų. Infekcijos metu esančiuose granulocituose kaspazės-3 aktyvacija yra slopinama, taigi jie gyvena iki trijų dienų ilgiau. Patogenai taip pat skatina granulocitus pritraukti makrofagus, kurie iš aplinkinių audinių išvalo ląstelių toksinus ir granulocitų proteolitinius fermentus. Leišmanijas absorbuoja makrofagai per fiziologinius valymo procesus, o apoptozinės medžiagos absorbcija silpnina makrofagų veiklą.
Apsaugos mechanizmai nuo tarpląstelinių parazitų yra išjungiami, kad patogenas išliktų. Tarpląsteliniuose granulocituose patogenai neturi tiesioginio kontakto su makrofagų paviršiaus receptoriais ir lieka nepastebimi. Tokiu būdu neaktyvuojami imuninės sistemos fagocitai.
Esant visceralinei leišmaniozei, pažeidžiami vidaus organai. Dažniausi ligos sukėlėjai yra Leishmania donovani ir kūdikiai. Be terapijos maždaug trys procentai ligos atvejų baigiasi mirtinai. Esant odos leišmaniozei ar odos leišmaniozei, vidaus organai nepagailimi. Svarbiausi šios infekcijos sukėlėjai yra Leishmania tropica major, tropica minor, tropica infantum ir etiopica.
Vabzdį pernešusi oda parausta. Susiformuoja niežtintys mazgeliai, palaipsniui virsdami papulėmis ir vėliau suformuojantys opą iki penkių centimetrų. Be drėgnų odos infekcijų, taip pat pasitaiko sausos arba difuzinės odos infekcijos. Be šių leišmaniozės formų, taip pat yra gleivinės leišmaniozės, kuri, be odos, pažeidžia gleivinę.
