injekcija

Kaip injekcija Tai yra terminas, vartojamas apibūdinti parenteralinį vaistų skyrimą, t. Y. Vaistų skyrimą apeinant žarnyną. Vaistas švirkštu leidžiamas į odą, po oda, į raumenis, veną ar arteriją.

Kas yra injekcija?

Paprastai injekcija atliekama naudojant švirkštą su susijusia kanule. Priešingai nei infuzija, vaistas skiriamas greitai. Injekcinėje terapijoje iš esmės galima atskirti du veikimo būdus.

Viena vertus, duotas vaistas gali turėti vietinį poveikį. Pavyzdžiui, tai yra vietinė anestezija. Vaistas paprastai švirkščiamas po oda, t.y., į poodinį riebalinį audinį arba į nervų galus. Suleidžiant į veną ir į arteriją, poveikis yra sisteminis, nes vaistas pasiskirsto visame kūne per kraują. Injekcinė terapija, palyginti su geriamaisiais vaistais, turi keletą pranašumų. Veiksmas prasideda daug greičiau nei vartojant geriamuosius vaistus.

Be to, gali būti švirkščiami vaistai, kurie būtų suardyti virškinimo trakte, jei jie būtų vartojami per burną (pvz., Insulinas). Geriamųjų vaistų dozė dažnai būna sunki, nes virškinimo trakte jų absorbcija skiriasi. Pirmojo praeinančio efekto nepaisoma injekcija. Pirmasis poveikis yra vaisto metabolizmas kepenyse, o tai reiškia, kad kai jis vartojamas peroraliai, jis pirmiausia praeina per kepenų metabolizmą, o tada jis pasiekia tikslinę vietą mažesne koncentracija. Nereikėtų nuvertinti ir psichologinio injekcijos poveikio.

Funkcija, poveikis ir tikslai

Kasdieninėje praktikoje dažniausiai naudojamos trys injekcijų rūšys: injekcija po oda, į raumenis ir į veną. Sušvirkščiant poodį, vaistas įpilamas į poodinį audinį, t.y., subcutį. Pagrindinės injekcijos vietos yra viršutinė ranka, šlaunys arba sritis aplink pilvo mygtuką. Kadangi subcutis daugiausia susideda iš riebalų ląstelių, paskirtą agentą organizmas absorbuoja gana lėtai.

Todėl poodinė injekcija dažniausiai pasirenkama tiems vaistams, kurie turėtų veikti kaip depas. Po oda švirkščiamo preparato pavyzdys yra insulinas, kuris naudojamas cukriniam diabetui gydyti. Heparino preparatai trombozės profilaktikai taip pat švirkščiami po oda. Poodinę injekciją atlikti yra gana paprasta ir su keliomis komplikacijomis. Todėl jį gali atlikti pats pacientas be jokių problemų po įvedimo. Sušvirkštas į raumenis, vaistas leidžiamas tiesiai į raumenis.

Pageidautina injekcijos vieta yra gluteus medius (gluteus raumenys, plaštakos plaštakos platusis raumuo arba deltinis raumuo ant viršutinės rankos. Hochstetter ventrogluteal metodas naudojamas norint nustatyti teisingą injekcijos vietą gluteus.) Sušvirkštus į raumenis, galima skirti iki 20ml vaisto. Veiksmas pradedamas greičiau nei suleidžiant po oda, nes raumenys aprūpinami krauju geriau, bet lėčiau nei suleidžiant į veną. Į raumenis dažniausiai suleidžiami skausmą malšinantys vaistai, kontraceptikai ir kortizono preparatai.Vakcinacijos taip pat atliekamos kaip raumenys.

Injekcijai į veną reikia pradurti atitinkamą veną arba naudoti esamą veną. Dažnai naudojamos rankos ar kaklo venos. Venų injekcijos pranašumas yra tai, kad ji greitai įsigalioja. Be to, į veną galima sušvirkšti didesnį kiekį skysčio. Kiti injekcijų tipai, kurie nėra naudojami taip dažnai, yra injekcija į arteriją (į arteriją), injekcija į jungtinę kapsulę, intrakardinė injekcija į širdį, injekcija į kaulų čiulpus arba injekcija į poodį.

Rizika, šalutinis poveikis ir pavojai

Kaip jau minėta, poodinis injekcijos metodas yra mažiausiai rizikingas injekcijos metodas šalia injekcijos į poodį. Nors švirkšti į raumenis nėra sunku, ją turėtų atlikti tik kvalifikuotas personalas, nes tai kelia tam tikrą riziką. Tai gali sukelti skausmingus ir kartais negrįžtamus nervų sužalojimus.

Taip pat baiminamasi patogenų įsiskverbimo į švirkšto kanalą. Dėl to dažnai atsiranda skausmingas injekcijos abscesas. Kitas rizikos faktorius yra kaniulės plyšimas raumenyje. Tai gali atsitikti ypač ankštams pacientams. Svarbu pasirinkti pakankamai ilgą kaniulę. Naudojant per trumpą kaniulę, atsitiktinai sušvirkštus į riebalinį audinį, gali atsirasti riebalinio audinio nekrozė. Netyčinis suleidimas į kraujagyslę taip pat gali sukelti nemalonių padarinių, nes vaistas patenka į kraują tiesiai per visą dozę.

Štai kodėl švirkščiant į raumenis privaloma vadinamoji aspiracija dviejose plokštumose. Norėdami tai padaryti, švirkštas įspaudžiamas į raumenis ir kažkas įsiurbiama, kad pamatytumėte, ar į švirkštą teka kraujas. Tokiu atveju švirkštas yra ne raumenyje, o kraujagyslėje. Jei kraujo nematyti, švirkštas pasukamas 180 laipsnių ir jis vėl išsiurbiamas. Jei švirkšte vėl neatsiranda kraujo, vaistą galima sušvirkšti. Pacientai, linkę kraujuoti, yra absoliuti kontraindikacija švirkšti į raumenis.

Jei, įkišus švirkštą, sužeista raumenų kraujagyslė, pacientams, kuriems yra polinkis kraujuoti ar gydytis krešuliais (pvz., Marcumar), sunkiai sustabdomas kraujavimas. Dvi didžiausios intraveninės injekcijos komplikacijos yra venos, ty injekcija, einanti šalia venos, ir atsitiktinė injekcija į arteriją. Abiem atvejais gali atsirasti sunki nekrozė (audinių pažeidimas). Ypatingais atvejais paveikta galūnė gali visiškai mirti.