įkvėpus

įkvėpus yra tikslinis aerozolių, dujinių veikliųjų medžiagų ar karšto vandens garų įkvėpimas. Procesas gali vykti grynu vandeniu, ramunėlėmis, stalo druska, eukalipto aliejumi ar kitomis gydomosiomis žolelėmis ar eteriniais aliejais. Kvėpavimo takų gleivinės valomos ir sustiprinama visa kraujotaka.

Inhaliacija visada naudojama, kai reikia gydyti specifines kvėpavimo takų ligas. Tai taip pat yra skausmo malšinimo ir anestezijos anestezijos komponentas.

Kas yra įkvėpimas?

Įkvėpimas veikliosiomis medžiagomis ar vandeniu kaip gydomoji priemonė atkeliavo į senovę. Gydomasis sūraus jūros oro poveikis buvo žinomas jau senovės graikams, kurie galėjo stebėti kvėpavimo takų ligų palengvėjimą. Šiuolaikinė inhaliacinė terapija prasideda 1956 m. Pirmieji raketiniais varikliais varomi prietaisai galėtų būti sukurti tuo metu ir pasirodyti rinkoje, kol pirmasis sausų miltelių inhaliatorius įsitvirtins 1971 m.

Kadangi inhaliatoriai vis dar vartojo CFC, kurie 1989 m. Buvo uždrausti visoje ES, reikėjo rasti alternatyvius sprendimus. Naujų inhaliacinių prietaisų spektras buvo platus ir greitai suteikė daug galimybių intensyviau ir švelniau gydyti įvairias ligas ir nusiskundimus.

Funkcija, poveikis ir tikslai

Įkvėpimas atliekamas dviem skirtingais metodais. Pirma, sudrėkintos kvėpavimo takų gleivinės, antra, vaistas skiriamas įkvėpus. Visų pirma pastarasis yra vertingas priedas gydant z. B. Lėtinės plaučių ligos.

Įkvėpus, sudrėkinant kvėpavimo takų gleivinę, gleivės pamažu atsilaisvina ir sekrecija sutraukiama. Plaučiai turi savo valymo funkciją, kurią palaiko įkvėpus. Šiuo tikslu naudojami druskos tirpalai, kurie atitinka paties organizmo koncentraciją. Norint giliau patekti į apatinius kvėpavimo takus, yra įvairių inhaliacijų sistemų, tokių kaip: B. Nebulizatorius.

Svarbi tokio gydymo dalis yra aerozolių terapija.Skysčiai, ypač fiziologiniai tirpalai, yra purškiami ir giliai įkvepiami per burną ar nosį. Aerozoliai gaminami elektriniais garais arba ultragarsiniais purkštuvais arba suslėgto oro purkštuvu, kad per labai trumpą laiką būtų galima išpurkšti dideles daleles. Ypač tada, kai užpuolama kvėpavimo takų gleivinė, ši terapija žymiai pagerėja, palaiko savigyda ir apsaugo nuo naujų kvėpavimo takų ligų.

Ultragarsinis purkštuvas yra prietaisas, sukuriantis smulkius vandens rūkus. Tam tikslui elektrinė virpesiai paverčiami mechaniniais ir perduodami į įkvepiamą vandenį. Tokiu būdu susidaro mažyčiai lašeliai, kurie ne tik pasiekia nosį, gerklę, burną ir gleivinę, bet ir leidžia giliai prasiskverbti į kvėpavimo takus iki vamzdžio ir bronchų.

Kitas įkvėpimo būdas yra dalinė garų vonia, geriausia peršalimo, gerklės, burnos ir paranalinių sinusų uždegimo atveju. Tokiu pat būdu galima kovoti su odos priemaišomis arba sudrėkinti sausą nosį. Tai savo ruožtu sukelia intensyvesnį visų nešvarumų, dulkių ir žiedadulkių valymą.

Gleivėms ištirpinti vandens garai įkvepiami per puodą ar dubenį, kuris dalelių pavidalu patenka į viršutinius kvėpavimo takus ir pagerina ten esančius simptomus. Tačiau vanduo neturi būti verdantis karštas. Pakanka maždaug 60 laipsnių šilumos.

Įkvėpimui pridedamos druskos arba eteriniai aliejai, tačiau tik inhaliacijoms, kurios nėra atliekamos per inhaliatorius, nes purkštukai gali užsikimšti. Kadangi drėgmė ir šiluma sukuria jų poveikį, įkvėpimo metu naudingas virš galvos padėtas rankšluostis, kad būtų mažiau garų. Taip pat nesvarbu kvėpuoti ypač giliai virš vandens garų, o reguliariai, išlaikant saugų atstumą, kad nesudegtumėte.

Puodo alternatyva yra garų inhaliatorius. Šiuo atveju vandens garai absorbuojami per kaukę virš nosies ir burnos. Efektyvumas taip pat apsiriboja tik šiomis sritimis, kad nepakenktų pats veidas, įskaitant akis ir ausis.

Rizika, šalutinis poveikis ir pavojai

Vaistinio įkvėpimo atveju skiriami trumpalaikiai ir ilgo veikimo vaistai, praplečiantys kvėpavimo takus. Aktyviųjų ingredientų absorbcija priklauso nuo įkvepiamų medžiagų tirpumo savybių ir dalelių dydžio.

Tokio įkvėpimo rezultatas yra geresnis vaistų įsiskverbimas į sergančias vietas. Viena vertus, tai lemia greitesnį vaisto poveikį, kita vertus, reikalingas mažesnis vaisto kiekis nei z. B. išgėrus tabletę. Tai savo ruožtu užtikrina, kad šalutinis poveikis bus laikomas ribose, o kūnas ir organai nebus patirti tokio streso. Tokie įkvepiami vaistai yra: a. Kortizonas, įvairūs antibiotikai ir beta-2 simpatomimetikai.

Įkvėpimo metu natūralus kvėpavimo procesas naudojamas veikliajai medžiagai pernešti į kvėpavimo takus ir kvėpavimo takų gleivinę. Tiek kietas, tiek skystas vaistas yra įkvepiamas per smulkias daleles ar lašelius ir gali sukelti jų poveikį.

Inhaliacija ypač naudinga sergant kvėpavimo takų problemomis, astma ir kosuliu, sinusų infekcijomis ir sloga, padeda esant akių problemoms, įvairioms odos ligoms, kraujotakos problemoms ar esant labai mažam kraujospūdžiui. Gleivės, atsirandančios dėl tokių ligų kaip ūmus bronchitas, lėtinis sinusitas, pneumonija, cistinė fibrozė ar LOPL, taip pat gali atsilaisvinti įkvėpus. Inhaliacijos su antibiotikais yra tinkama priemonė tokiems nusiskundimams ir turi būti atliekamos nepertraukiamai.