Privaloma vakcinacija

Iš vieno Privaloma vakcinacija kalbama, kai pagal įstatymą būtina vakcinuoti kaip prevencinę žmonių ir (arba) gyvūnų priemonę. Šiuo metu Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje nėra vykdoma bendra privaloma vakcinacija.

Kas yra privaloma vakcinacija?

Pirmasis skiepijimas buvo privalomas 1874 m. Vokietijoje. Pagal to meto Reicho skiepijimo įstatymą visi vokiečiai buvo įpareigoti savo vaikus skiepyti nuo raupų sulaukus dvylikos metų.

Bendroji privaloma vakcinacija buvo baigta 1975 m. Ir egzistavo iki devintojo dešimtmečio tik kaip privaloma vakcinacija tam tikroms žmonių grupėms. Šiandien Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje nebėra bendrų privalomų skiepijimų, yra tik skiepijimo rekomendacijos. Tačiau Bundesvere dar privaloma skiepytis nuo stabligės.

Funkcija, poveikis ir tikslai

Vakcinacijos yra naudojamos imuninei sistemai stimuliuoti, kad apsigintų nuo konkrečių medžiagų. Jie buvo sukurti infekcinių ligų, tokių kaip poliomielitas, tymai, raupai ar raudonukė, prevencijai. Skiepijant reikia atskirti aktyvųjį ir pasyvųjį skiepijimus.

Aktyvios vakcinacijos tikslas yra paruošti organizmo imuninę sistemą užkrėsti paskirtu patogenu, kad gynybinė reakcija galėtų vykti greitai. Aktyviam skiepijimui naudojamos gyvos ir negyvos vakcinos. Gyva vakcina iš dalies susideda iš funkcinių patogenų. Jie susilpnėja (susilpnėja), kad jie vis tiek galėtų daugintis, tačiau normaliomis sąlygomis jie nebegali sukelti ligos. Inaktyvuotos vakcinos, atvirkščiai, susideda iš inaktyvuotų patogenų, t. Y. Iš patogenų ar toksinų, kurie nebepajėgia daugintis. Abiem atvejais vakcinacija turėtų paskatinti organizmą gaminti antikūnus prieš patogeną.

Šis procesas gali trukti savaitę ar dvi. Jei patogenas vėliau vėl įsiskverbia į kūną, jį greitai atpažįsta cirkuliuojantys antikūnai ir todėl galima greitai kovoti. Pasyviai skiepijant, recipientui suleidžiamas imuninis serumas. Jame yra didelės antikūnų prieš patogeną dozės. Antikūnai, priešingai nei aktyvi vakcinacija, yra prieinami nedelsiant. Tačiau apsauga trunka tik keletą savaičių. Anot Roberto Kocho instituto, skiepai yra viena iš svarbiausių ir veiksmingiausių prevencinių priemonių nuo infekcinių ligų. Vakcinacija nuo raupų ir su ja susijusi privaloma vakcinacija paskatino visuotinį raupų likvidavimą.

Vakcinacija taip pat galėtų masiškai sumažinti kitas užkrečiamas ligas. Nors vėl ir vėl buvo diskutuojama apie privalomą skiepijimą, ypač nuo vaikų ligų, tokių kaip tymai ir raudonukė, šiuo metu Vokietijoje yra tik skiepijimo rekomendacijos. Skiepijimo rekomendacijas skelbia Nuolatinė vakcinacijos komisija (STIKO), Roberto Kocho instituto Berlyne ekspertų komitetas. STIKO vertina mokslinius ir klinikinius duomenis ir naudoja šių įvertinimų rezultatus teikdama vakcinacijos rekomendacijas. Priešingai nei privaloma vakcinacija, STIKO skiepijimo rekomendacijos nėra teisiškai įpareigojančios. Tačiau jas dažniausiai priima valstybinės sveikatos priežiūros institucijos kaip visuomenės rekomendaciją.

Šiuo metu STIKO rekomenduoja skiepytis nuo stabligės, difterijos, kokliušo, b tipo Haemophilus influenzae, poliomielito (poliomielito), hepatito B, pneumokokų (pneumonijos ir menzinų sukėlėjų), rotavirusų, meningokokų, tymų, kiaulytės, raudonukės ir vėjaraupių. STIKO taip pat rekomenduoja skiepyti jaunas žmogaus mergaites nuo žmogaus papilomos viruso (ŽPV). Taip pat patartina pasiskiepyti nuo gripo viruso pagyvenusiems žmonėms ir žmonėms su nusilpusia imunine sistema. Dauguma vakcinacijų pirmą kartą skiriamos kūdikiams ir mažiems vaikams, o vėliau atnaujinamos nuo penkerių iki aštuoniolikos metų. Tam, kad būtų užtikrinta tinkama apsauga, reikia skiepytis kas dešimt metų, pavyzdžiui, nuo stabligės.

Ypatingos savybės ir pavojai

Daugelis Vokietijos pediatrų pakartotinai reikalauja, kad vaikai būtų paskiepyti. Visų pirma, susirūpinimą kelia didelis tymų atvejų skaičius ir tai rodo, kad nepakanka savanoriško skiepijimo koncepcijos, pagrįstos skiepijimo rekomendacijomis.

Skiepijimo priešininkai turi daugybę argumentų prieš neprivalomą vakcinaciją. Vakcinacijos reakcijos gali būti stebimos kas trisdešimtą kartą skiepijant. Tai pasireiškia paraudimu ir patinimu injekcijos vietoje, karščiavimu, sąnarių skausmu ar karščiavimu. Paprastai vakcinacijos reakcijos praeina, todėl nepadaroma nuolatinė žala. Jei fizinė reakcija viršija įprastą skiepijimo reakciją, reikia kalbėti apie skiepijimo žalą. Net jei vakcinacija buvo atlikta su sukėlėjais, galinčiais daugintis, ir kažkas, išskyrus paskiepytą, patiria žalą, tai vadinama skiepijimo žala. Vakcinacijos pažeidimas gali pasireikšti daugybe skirtingų simptomų, todėl dažnai nėra iškart susijęs su vakcinacija.

Dėl sunkių įrodymų valstybės gerovės tarnyba iš tikrųjų pripažįsta tik labai mažą galimą skiepų žalą. Nuo 1998 m. Pabaigos buvo paskelbta mažiau nei 4 000 pripažintų vakcinų pažeidimų nuo Federalinio tiekimo įstatymo priėmimo. Nuo 2001 m. Gydytojai iš tikrųjų buvo įpareigoti pranešti sveikatos departamentui apie bet kokią įtariamą vakcinos žalą. Kadangi ši ataskaita yra susijusi su labai didelėmis medikų pastangomis ir daugelis gydytojų bijo pareikšti ieškinį dėl gydytojo klaidos, skiepijimo kritikų nuomone, ataskaita yra per reta.

Kita rizika, kurią skiepijimo priešininkai užsimena apie privalomą skiepijimą, yra ligos protrūkis skiepijant. Jei gyva vakcina skiriama susilpnėjusia imunine sistema sergančiam asmeniui, yra rizika, kad skiepijant patogeną išnyks liga, nuo kurios organizmas buvo faktiškai apsaugotas skiepijant. Imuninė sistema neturi gulėti visiškai nenaudojama. Dažnai pakanka nedidelių infekcijų. Dantų vaikai taip pat neturėtų būti skiepijami dėl šios priežasties. Palyginti su „normalia“ liga, skiepų liga yra gana silpna. Tokios skiepytos ligos ypač dažnos tymais.