Kaip dalis Genų terapija Genai, skirti gydyti genetines ligas, įterpiami į žmogaus genomą. Paprastai genų terapija naudojama esant tokioms ryškioms ligoms kaip SCID ar septinė granulomatozė, kurių neįmanoma kontroliuoti įprastiniais terapiniais metodais.
Kas yra genų terapija?
Kaip Genų terapija yra terminas, naudojamas apibūdinti genų ar genomo segmentų įterpimą į žmogaus ląsteles. Ja siekiama kompensuoti genetinį paveldimų ligų gydymo trūkumą.
Apskritai, galima atskirti somatinių genų terapiją ir lytinių takų terapiją. Atliekant somatinių genų terapiją, kūno ląstelės keičiamos taip, kad modifikuojama tik specialiai gydomo kūno audinio ląstelių genetinė medžiaga. Taigi pasikeitusi genetinė informacija nėra perduodama kitai kartai.
Gydant lytines linijas, kurios yra uždraustos beveik visose šalyse, genetinės informacijos lytinėse ląstelėse pasikeičia. Be to, atsižvelgiant į terapinę strategiją, skiriama pakaitinė terapija (defektų turinčių genomo segmentų mainai), papildomoji terapija (specifinių genų funkcijų, tokių kaip imuninė gynyba, sergant vėžiu ar infekcinėmis ligomis, sustiprinimas) ir slopinimo terapija (patogeninių genų veiklos inaktyvavimas).
Kadangi genų seka gali būti įterpiama visam laikui arba laikinai į tikslinę ląstelę, genų terapija taip pat gali būti nuolatinė arba laikina.
Funkcija, poveikis ir tikslai
Paprastai siekiama vieno tikslo Genų terapija Keisdamas trūkumą su nepažeistu genu, tikslinė ląstelė sugeba sintetinti organizmui būtinas medžiagas (įskaitant baltymus, fermentus).
Genetinę medžiagą galima pakeisti ne kūne (ex vivo). Šiuo tikslu ląstelės, turinčios gydomą defektą, pašalinamos iš paveikto asmens ir aprūpinamos nepažeistu genu. Tada modifikuotos ląstelės grąžinamos paveiktam asmeniui. Geno pernešimą į ląstelę galima užtikrinti įvairiais būdais.
Tai, kas vadinama cheminiu transfekcija, elektrinis ryšys paveikia ląstelės membraną, kad terapinis genas galėtų patekti į ląstelės vidų. Modifikuota genetinė medžiaga gali fiziškai patekti į ląstelės vidų per mikroinjekciją ar elektrinį impulsą, dėl kurio ląstelės membrana laikinai prasiskverbia (elektroporacija). Be to, pakeista informacija gali būti nušaunama į langelio vidų ant mažų aukso rutulių (dalelių pistoleto).
Atliekant transfekciją, naudojant eritrocitų šmėklą, eritrocitai (raudonieji kraujo kūneliai) lizuojami terapiniais genais tirpale. Dėl to ląstelių membranos trumpam atsidaro ir genų seka gali prasiskverbti. Tada pakitę eritrocitai suliejami su tikslinėmis ląstelėmis.
Be to, genetiškai modifikuotus virusus galima suleisti per vadinamąjį transdukciją. Kadangi virusai dauginasi priklausomai nuo šeimininko metabolizmo, jie gali veikti kaip vadinamieji genų gabenimai, gabendami naują, sveiką genetinę medžiagą į tikslines ląsteles. Transdukcijos procesui naudojama DNR, RNR ir ypač retrovirusai. Tinkamos tikslinės ląstelės yra kepenų ląstelės, T ląstelės (T limfocitai) ir kaulų čiulpų ląstelės.
Genų terapija daugiausia naudojama esant sunkioms imuninės sistemos ligoms, tokioms kaip SCID (T limfocitai su trūkumais) arba septinė granulomatozė (sugedę neutrofilų granulocitai). Tai taip pat yra galimas navikų, rimtų infekcinių ligų, tokių kaip ŽIV, hepatitas B ir C, tuberkuliozė ar maliarija, alternatyvi terapija, kai gydymo galimybės, ypač susijusios su ŽIV ir tuberkulioze, vis dar yra kliniškai tiriamos.
Genų terapinis pernešimas su retrovirusais ant paties organizmo kraujo kamieninių ląstelių yra ypač tinkamas beta-tallassemijai (sutrikus beta-globino sintezei).
Rizika, šalutinis poveikis ir pavojai
Nors kelias ligas sukelia a Genų terapija galima gydyti, tačiau rizika daugeliu atvejų negali būti iki galo įvertinta dėl žemo terapijos išsivystymo lygio.
Didžiausia genų terapijos rizika yra iki šiol nenukreipta terapinės genų sekos integracija į tikslinę ląstelę. Netinkamai integruojantis į tikslinės ląstelės genomą, gali būti sutrikdyta nepažeistų genų sekų funkcija ir sukelti kitas rimtas ligas. Pavyzdžiui, gali būti suaktyvinti proto onkogenai, kurie ribojasi su įterptu genu, sutrikdydami normalų ląstelių augimą ir sukeldami vėžį (intarpų mutagenezė).
Tą patį, be kita ko, buvo galima pastebėti atlikus Paryžiaus tyrimą. Po pirminio pasisekimo buvo nustatyta, kad kai kurie vaikai, gydyti genų terapija, sirgo leukemija. Be to, imuninė sistema gali pažymėti modifikuotas tikslines ląsteles kaip pašalines ir pulti jas (imunogeniškumas).
Galiausiai, pernešimo su virusais atveju yra rizika, kad asmuo, gydomas genų terapija, užsikrės laukinio tipo virusu, naudojamu kaip keltas, ir kad tokiu būdu bus mobilizuota genetiškai modifikuota seka iš genomo tiek, kad ji atitiks atitinkamą nepageidaujamoje vietoje. Gali integruoti pasekmes.
.jpg)
