Ne veltui sakoma apie būseną džiaugsmaskad išgirdo geriau dalijantis. Džiaugsmo jausmas, kaip reakcija į gražias akimirkas ar situacijas, veikia kaip dovana, sukelia šypseną ar juoką. Džiaugsmo būsenos yra ramumas, pagyrimas, gaivumas, gerovė, pasitikėjimas savimi ir optimizmas. Nuotaika aukšta. Gyvenimas laikomas gražiu.
Koks džiaugsmas?
Tiesą sakant, džiaugsmas genetiškai nustatomas kaip pagrindinė emocija. Į šį pojūtį kūnas reaguoja išskirdamas endorfinus, kurie sukelia laimės pojūtį, todėl dar vadinami laimės hormonais.
Džiaugsmas yra vidinės ramybės akimirka, parodanti kaip tikrumą, kad sugebėsi visko pasiekti arba įvaldai sau užsibrėžtus tikslus. Ši emocija nėra nuolatinė būsena, tačiau ji jaučiama tenkinant poreikius. Džiaugsmo išraiška gali būti ne tik subtili, bet kartu ir gausi, iki išsakyto džiaugsmo šauksmo. Kūnas atsipalaiduoja, jaučiasi atskirtas, išlaisvintas.
Laimės jausmas prieštarauja liūdesio jausmui. Be šio pokyčio žmogus negalėtų suvokti skirtingų emocijų, nesuvoktų kontrasto. Štai kodėl jis kartais gali tiesiog būti laimingas, kad yra laimingas.
Džiaugsmas pasireiškia įvairiomis formomis, jis gali būti nuolatinis, kuris vadinamas gyvenimo džiaugsmu, įsivaizduojant dar neįvykusį įvykį ir tapant numatymu, tačiau tai gali būti ir klastingas džiaugsmas, norint pasilinksminti su kitų nelaime.
Funkcija ir užduotis
Net senovės filosofams džiaugsmas buvo svarbus gyvenimo tikslas. Graikijos Epikūras laikomas džiaugsmo ar paprastos laimės filosofu. Kai kurie kritikai klaidingai supainiojo Epikūro teiginius su priklausomybe nuo malonumo, o tai savo ruožtu rodo, koks artimas džiaugsmas ir hedonizmas. Tačiau Epikūras teigė, kad tikslas buvo palaimingas gyvenimas. Žmogus darytų bet ką, kad išvengtų skausmo ar susijaudinimo.
Budistai galvoja panašiai. Džiaugsmo ir pasitenkinimo būsena turėtų būti pasiekta per meditaciją ir sąmoningumą. Tai vyksta per apmąstymus ir savęs pažinimą ir eina kartu su džiaugsmo dalijimusi bei rūpinimuisi kitais. Čia tikslu tampa laimė, džiaugsmas ir pusiausvyra. Svarbu vengti kančių.
Tiesą sakant, džiaugsmas veikia kaip magnetas. Tie, kurie yra laimingi, spinduliuoja šį jausmą, keičiasi per šią emociją. Net jei vidinis džiaugsmas nėra iškart atpažįstamas, jis parodo atsipalaidavusį veidą ar ramius judesius. Šypsena visada teikia tikrą džiaugsmą ne tik lūpų išraiška, bet ir bendra išvaizda. Žmonės traukia iš džiaugsmo. Laimingas žmogus tampa tolerantiškesnis ir kantrus.
Džiaugsmo akimirką galima nukreipti tikslingai. Jau krikščionybėje labdaros aktas buvo džiaugsmo tarnystė. Žmonės patiria vidinį pasitenkinimą teikdami pagalbą kitiems.Jis taip pat sužino, kad gyvenimas yra dovana. Džiaugsmas sužadina dėkingumą.
Net „Schadenfreude“ yra normalus kasdienio gyvenimo psichologinis reiškinys ir kartais gera pripažinti, kad tam tikri tikslai buvo pasiekti. Kitų nesėkmė atspindi jūsų pačių sėkmę. Kai kurie žmonės netgi mėgaujasi savo bendražygių nelaimingumu, norėdami pamiršti, kad gyvenimas niekada nebūna tas pats ir kad jie niekada nebus išgelbėti nuo nelaimės. Tačiau kenksmingas džiaugsmas taip pat gali vykti atvirai, kaip pajuokos, ironija ar sarkazmas.
Ligos ir negalavimai
Lygiai taip pat džiaugsmas yra sveikų žmonių kasdienio gyvenimo dalis, net jei ne kiekvieną dieną, todėl yra žmonių, kurie nesugeba būti laimingi. Simptomai yra džiaugsmas ir depresija. Jokio tikslo, jokio kito žmogaus, jokios nuotaikos negali sužadinti džiaugsmo emocijos.
Psichologijoje žmogus, patyręs gausius pakylėjimo išpuolius ir džiaugsmo protrūkius, yra maniakiškai depresinis, lydimas niūrių akimirkų ir po to einančio gilaus liūdesio. Nepaprastas lengvumas neatrodo patologiškas, kol jis neparodo perdėto pavidalo. Jei sveikas žmogus susitinka su maniakiniu depresija, paūmėjimo jausmas greitai tampa netinkamas ir nepakeliamas. Emocija atrodo perdėta.
Todėl nejuokingumas yra sutrikimas arba nerimą keliančių nuotaikų svyravimų požymis. Žmogus, linkęs į depresiją, nesugeba nerūpestingai išgyventi gyvenimo ar emociškai reaguoti į džiaugsmingą įvykį. Užuojautos džiaugsmas kitiems žmonėms negali būti neįmanomas, jei asmuo net nesidžiaugia savo paties sąlygomis, kaip ir vargu ar įmanoma mylėti kitus nemylint ar bent jau neįvertinant savęs. Dėl džiaugsmo stokos atsiranda neištikimybė, depresija, atkalbėjimas ir atsistatydinimas. Į šį nesugebėjimą mėgautis reaguoja visas protas ir kūnas. Melancholija taip pat ypač akivaizdi išsekimo metu.
