Iš Riebus filmas oda yra cheminis, šiek tiek rūgštus riebalų ir vandens sluoksnis odos paviršiuje, kurį sudaro riebalų ir prakaito liaukų sekretas. Šis sluoksnis veikia kaip cheminė kliūtis patogenams. Per sausa oda gali pažeisti šią barjerinę funkciją.
Kas yra riebalų plėvelė?
Žmogaus oda turi natūralią vandens ir riebalų plėvelę. Ši plėvelė yra iš odos liaukų, kurias galima suskirstyti į riebalų ir prakaito liaukas. Jie baigiasi išėjimo kanalais ir sutraukiamaisiais liaukų galais odos paviršiuje. Iš šių kanalų išsiskiria ir prakaitas, ir riebalai, ir kukurūzų skilimo produktai. Odos liaukų sekretas sudaro riebalinę plėvelę ant odos.
Nuo XX amžiaus pradžios kartais dar vadinama natūralia vandens ir riebalų plėvele Rūgštinė mantija oda. Net ankstesniais amžiais medicinos specialistai atrado, kad tokiu rūgšties sluoksniu padengta visa oda. XX amžiuje gydytojas Alfredas Marchionini padarė naujas išvadas apie šio rūgštaus filmo veikimą.
Silpnai rūgštus odos pH yra nuo keturių iki septynių žmonių ir, pasak Marchionini, pirmiausia skirtas apsaugoti epidermį nuo patogenų, atbaidydamas bakterijas. Tačiau kai kurios bakterijos gali klestėti ir šiek tiek rūgščioje aplinkoje, todėl ši teorija kritikuojama. Remiantis šiandienos mokslu, antibakterinę vandens riebalų plėvelės funkciją turėtų lemti ne rūgštis, o riebalai, esantys peptiduose ir lipiduose.
Funkcija ir užduotis
Natūralioje odos riebalų plėvelėje yra keletas liaukų sekretų. Riebalų ir prakaito liaukų sekrecijos patenka į riebalų plėvelę ir labai skiriasi savo ingredientais. Be šlapimo rūgšties ir vandens, galutinėje riebalų plėvelėje daugiausia yra elektrolitų, karbamido, peptidų ir riebalų rūgščių.
Svarbiausi elektrolitai žmogaus kūne yra tokios druskos kaip natris, kalis, kalcis ar magnis, kurios išsiskiria elektriniame lauke. Šlapimo rūgštis daugiausia randama žmogaus prakaite ir veikia kaip antioksidantas. Karbamidas, savo ruožtu, yra detoksikuojanti medžiaga, turinti tam tikrą nuodingo amoniako lygį. Peptidai yra bakterijoms atsparios molekulės, pagamintos iš aminorūgščių. Savo ruožtu riebiosios rūgštys patenka iš riebalų liaukų. Svarbiausios rūgštys šiame kontekste yra omega-3 riebalų rūgštys, kurios yra būtinos odos drėgmės balanso sudedamosios dalys.
Šie komponentai ne tik išsiskiria į išorę, bet ir yra laikomi raginiame odos sluoksnyje. Visų pirma, tarp atskirų raguotų ląstelių yra daugybė riebalų, kurie suriša ląsteles kartu kaip skiedinys. Tai daro odą atstumiančią vandenį ir suteikia jai lygų paviršių. Odos flora yra idealiai pritaikyta cheminiam biotopui, sudarytam iš minėtų medžiagų. Tai reiškia, kad apsauginiai jūsų odos mikrobai gali lengvai atlaikyti cheminę riebalų plėvelės aplinką.
Tačiau specifinių paminėtų komponentų junginių biotopas dažnai veikia kaip cheminė kliūtis kitiems mikroorganizmams. Išskyros iš odos liaukų apsaugo žmogaus odą ir gleivinę nuo pašalinių mikroorganizmų augimo. Be to, riebalų plėvelė neleidžia odai išsausėti ar trūkinėti. Taigi bendras odos sluoksnių atsparumas ir patvarumas priklauso ir nuo vandens ir riebalų plėvelės.
Ligos ir negalavimai
Odos liaukų veiklos sutrikimas gali pakeisti natūralios riebalų plėvelės sudėtį ant odos paviršiaus ir pasireikšti įvairiais simptomais. Ypač sausa oda, pavyzdžiui, gali nurodyti patologinius riebalinio sluoksnio simptomus. Galimos sausos odos ir tokiu būdu sutrikusios riebalų plėvelės susidarymo priežastys yra įvairios. Be medžiagų apykaitos sutrikimų, tokių kaip diabetas ar sutrikusia skydliaukės veikla, priežastimi taip pat gali būti laikomi hormoniniai sutrikimai.
Tam tikromis aplinkybėmis pacientas geria per mažai arba laikosi kenksmingų higienos ritualų. Pavyzdžiui, odos priežiūra šarminiais produktais gali išdžiovinti odą, nes šarminės medžiagos išplauna lipidus iš raginių sluoksnių. Net valgymo sutrikimai, alkoholizmas ir kitos priklausomybės gali pakeisti natūralios riebalų plėvelės sudėtį ant odos ir priversti odą išsausėti.
Visų pirma raginis sluoksnis dažniausiai džiūsta dėl per didelio sąlyčio su vandeniu, valymo ar tirpikliais. Nors riebalų plėvelė tam tikru mastu gali atsinaujinti, tam tikri higienos įpročiai ar kasdienis tirpiklių naudojimas pernelyg dažnai užgožia gebėjimą atsinaujinti. Blogiausiu atveju odos barjerinė funkcija gali susilpnėti. Mikrobai ir bakterijos dabar lengvai kolonizuoja odą, o cheminiai teršalai yra laikomi tik ribotu mastu. Egzema ar kitos odos ligos dažnai išsivysto kaip dalis to.
Jei tokie skundai pripažįstami pakankamai anksti, o gyvenimo padėtis keičiama dėl natūralios riebalų plėvelės, oda daugeliu atvejų gali visiškai atsinaujinti. Kita vertus, jei siekiama žalingų įpročių, sausa oda gali tapti dar didesne sveikatos problema. Ypatingais atvejais, pavyzdžiui, užpuolamas raginis odos sluoksnis. Be natūralios riebalų plėvelės tarp raguotų ląstelių beveik nėra riebalų rūgščių, o ląstelės nebėra idealios. Oda nulaužta ir vargina.
