Chemorecepcija

Chemorecepcija yra kvapo ir skonio suvokimo kokybė ir per chemoreceptorius registruoja ore esančias chemines medžiagas. Chemosensoriai matuoja, pavyzdžiui, deguonies dalinį slėgį ir, norėdami išvengti hipoksijos, pradeda kvėpuoti. Chemorecepcija sutrikusi pacientams, sergantiems MCS (minimali sąmonės būsena).

Kas yra chemorecepcija?

Kartu su intercepcija egzotercepcija sudaro visą žmogaus suvokimo sistemos visumą. Medicinoje egzterocepcija yra išorinių dirgiklių suvokimas. Šio tipo suvokimo sistemos yra regėjimo, klausos, lytėjimo, uoslės ir skonio pojūčiai.

Kvapo jausmas ir skonis perdirbimo metu yra glaudžiai susiję ir iš dalies sutampa. Kvapo ir skonio pojūtį vaidina skirtingos suvokimo savybės. Kartais svarbiausia suvokimo kokybė šioje srityje yra chemorecepcija. Tai fiziologinis procesas, jungiantis cheminius signalus iš aplinkos į chemoreceptorius, turinčius kvapo ir skonio pojūtį. Pavyzdžiui, jungtis gali inicijuoti tam tikros molekulės buvimas.

Chemoreceptoriai paverčia dirgiklius veikimo potencialu ir padaro juos prieinamus centrinei nervų sistemai. Chemoreceptoriai yra tiek nosies, tiek burnos gleivinėje. Jie specializuojasi ore ar skystyje ištirpusių cheminių medžiagų suvokime ir, galiausiai, bet ne mažiau svarbu, reguliuoja kvėpavimą.

Žmonės turi apie 320 skirtingų chemoreceptorių. Gyvūnai, turintys uoslės pojūtį, turi chemoreceptorius daugiau kaip 1000 skirtingų cheminių molekulių.

Funkcija ir užduotis

Chemoreceptoriai apsaugo žmones nuo ore ir skysčiuose esančių cheminių medžiagų. Jie taip pat užsiima kvėpavimo reguliavimu, kraujagyslių tonuso reguliavimu ir rūgščių-šarmų pusiausvyros reguliavimu.

Medicina išskiria chemorecepciją pagal tai, kaip ją supranta centriniai chemoreceptoriai, ir jutiminius įspūdžius iš periferinių chemoreceptorių. Centriniai chemoreceptoriai yra smegenų kamieno (Formatio reticularis) kraujotakos centre ir matuoja smegenų vandens pH ir CO2 dalinį slėgį. Periferiniai chemoreceptoriai yra glomera carotica ir glomera aortica. Jūsų atsakomybės sritis yra jautrumas pH vertės protonams, kaliui, O2 daliniam slėgiui ir CO2 daliniam slėgiui.

Visi periferiniai chemoreceptoriai pasižymi ypač dideliu jautrumu deguoniui. Kai O2 dalinis slėgis nukrenta žemiau vadinamojo 110 mm Hg O2 slenksčio, jie sužadina kvėpavimo centro jautrius nervus ir sureguliuoja gyvybinį kvėpavimą, kad būtų išvengta hipoksijos.

Periferiniai chemoreceptoriai yra dalis gleivinės ląstelių ir žymi kraujagyslių grupes, kurioms kraujas tiekiamas per gretimų arterijų šonines šakas. Ši kraujotaka padaro juos vienu iš organų, turinčių geriausią kraujo tiekimą. Kalbant apie periferinius chemoreceptorius, reikia atskirti I ir II tipo glomus. Šios ląstelės išsidėsčiusios abipus bendros miego arterijos dalijimosi seka ir aortos glomus aortoje. Iš šios srities jie tęsiasi iki arteria subclavia dexter. Informacija apie hipoksiją keliauja kaip impulsai į makšties nervą ir per glossopharyngeal nervą pasiekia kvėpavimo centrą. Kvėpavimo centre, remiantis šia informacija, pradedamas kvėpavimas.

Be chemoreceptorių sužadinimo zonos, esančios ketvirtojo skilvelio grindyse postremos srityje, chemosensoriai yra virškinimo trakto gleivinėje. Šie jutikliai vaidina svarbų vaidmenį refleksiniame vėmime. Jutikliai jautrūs tokioms medžiagoms kaip bakterijų toksinai, emetinas, labai koncentruotas druskos tirpalas ir vario sulfatas. Nors cheminiai jutikliai yra atsakingi už jų perėmimą cheminiu skysčių ir dujų matavimu savo kūne, jie taip pat saugo žmones egzotikos prasme nuo tam tikrų medžiagų vartojimo iš išorės.

Savo vaistus galite rasti čia

Ligos ir negalavimai

Ypatinga pozicija tarp su chemorecepcija susijusių ligų yra daugialypis cheminis netoleravimas. Tai simptomas, turintis didelę netoleranciją lakiems chemikalams, tokiems kaip kvapiosios medžiagos, cigarečių dūmai, tirpikliai ar išmetamosios dujos. Ilgą laiką buvo diskutuojama, ar liga turėtų būti klasifikuojama kaip psichosomatinė, ar toksikologinė. Remiantis naujausiais tyrimais, tai yra daugiafaktorinis sutrikimas, turintis abiejų sričių aspektus.

MCS sergantiems žmonėms ypač didelę įtaką turi nuovargis, išsekimas, sunku susikaupti, galvos skausmai ir deginančios akys. Be to, juos dažnai vargina atminties praradimas, dusulys, galvos svaigimas ar raumenų ir kaulų sistemos problemos. Taip pat gali atsirasti virškinimo trakto nusiskundimų ir dermatologinių problemų.

Pateiktos kelios teorijos apie įtariamas ligos priežastis. Viena iš šių teorijų teigia, kad netolerancija atsiranda dėl darbo ar aplinkos santykių ir gali būti paveikta genetinės įtakos. Teigiama, kad priežastys yra apsinuodijimas, pažeistos nervų ir hormonų funkcijos ar kvėpavimo sistemos problemos ir sumažėjęs nervinio trigerio slenkstis. Be tirpiklių, cheminiai trigeriai apima pesticidus, metalus ir degimo produktus.

Kitos teorijos daro prielaidą, kad pradinis neurotoksinių teršalų poveikis yra susijęs su neapibrėžtais neurotoksinio apsinuodijimo simptomais. Po šio pirmojo poveikio poveikis yra grįžtamasis, tačiau esant papildomiems stresoriams ar jautriems žmonėms pradinis poveikis gali virsti lėtine forma.

Trečioji teorija netoleranciją vertina kaip grynai psichinį sutrikimą ir susieja jį su depresija, neurozėmis ar chemofobija.

Be šios ligos, skundai ar net chemorecepcijos nesėkmė vaidina svarbų vaidmenį laidžiuose nervų takuose ir perdirbančiose smegenų srityse. Esant pažeidimams susijusiose centrinės nervų sistemos vietose, gali atsirasti sunkių sutrikimų, kurie, be kita ko, turi įtakos kvėpavimui ir rūgščių-šarmų pusiausvyrai. Kaip autonominės nervų sistemos dalis, kvėpavimo centras yra mažiau pažeidžiamas neurologinių ligų, tokių kaip išsėtinė sklerozė, nei insultų, išemijos ar susijusių reiškinių.