Kvėpavimo laiko tūris

Kaip Kvėpavimo laiko tūris yra oro tūris per aplinkos vienetą, kurį įkvepiama ir iškvepiama per laiko vienetą. Techniškai tai yra oro pralaidumas per plaučius per laiko vienetą, kurį galima tiesiogiai išmatuoti arba apskaičiuoti kaip potvynio tūrio ir kvėpavimo dažnio sandaugą. Kvėpavimo laiko tūris labai skiriasi, atsižvelgiant į kūno našumo reikalavimus ir aplinkos oro slėgį.

Koks yra potvynio tūris?

Kvėpavimo laiko tūrį sudaro bendras oro tūris, kuris teka per plaučius per laiko vienetą esant aplinkos oro slėgiui, t. Y. Įkvepiamas ir iškvepiamas. Jei kaip laiko atskaitos parinktos minutės, potvynio tūris taip pat rodomas kaip Minutinė ventiliacija (AMV).

Sveikų žmonių kvėpavimo laiko apimtys labai priklauso nuo kūno darbingumo reikalavimų, taip pat nuo aukščio ir temperatūros. Iš esmės, prisitaikymas prie kūno poreikių gali būti atliekamas keičiant potvynio tūrį, vieno kvėpavimo tūrį arba keičiant kvėpavimo greitį. Paprastai abu parametrai nesąmoningai keičiasi pakoregavus poreikius. Paprastai koregavimas vyksta nevalingai per autonominę nervų sistemą.

Poilsio padėtyje sveiko suaugusio žmogaus minutinis tūris yra apie 8–10 litrų. Vertę galima padidinti nuo trijų iki penkių kartų, sunkiai fiziškai dirbant. Gerai treniruojamuose geriausiuose sportininkuose jis gali padidėti net penkiolika kartų.

Maksimalus potvynio tūrio išnaudojimas maksimaliu dažniu atitinka vadinamąją kvėpavimo ribinę vertę. Tai galima pasiekti sąmoningai kvėpuojant sąmoningai ir tam tikrose ribose jį galima padidinti treniruojant krūtinės ir šonkaulių raumenis.

Funkcija ir užduotis

Kvėpavimo laiko tūris, oro pralaidumas per plaučius, yra svarbiausias kontrolės kintamasis, norint pritaikyti deguonies tiekimą kūno poreikiams. Per didelis kvėpavimo laiko tūris, kurį galima pasiekti per hiperventiliaciją, sukelia deguonies perteklių, kuris sukelia būdingus simptomus ir yra pavojingas gyvybei pavojingoms sąlygoms. Taip pat atvirkščiai - deguonies trūkumas, kuris gali atsirasti dėl hipoventiliacijos arba per mažo deguonies kiekio ore, sukelia tipiškus simptomus ir pavojingas gyvybei sąlygas.

Sveikiems žmonėms kvėpavimo laiko tūrį nesąmoningai kontroliuoja kvėpavimo centras, specialus regionas centrinėje nervų sistemoje pailgoje meduloje, medulla oblongata. Kvėpavimo centras gauna pranešimus apie dalinį deguonies (O2) ir anglies dioksido (CO2) slėgį, taip pat apie kraujo pH reikšmę per chemoreceptorius, esančius tam tikruose kraujotakos taškuose. Tai yra trys svarbiausi parametrai, leidžiantys kvėpavimo centrui valdyti kvėpavimo laiko tūrį taip, kad minėti parametrai būtų kuo pastovesni normos ribose.

Tačiau kvėpavimo laiko tūrio valdymas nėra vienintelė kūno prisitaikymo galimybė. Kai raumeniniam audiniui reikia daug deguonies, organizmas taip pat reaguoja į padidėjusį širdies išsiskyrimą, kad palaikytų deguonies įsisavinimą ir anglies dioksido išsiskyrimą padidindamas kraujo apytaką kapiliaruose, apimančiuose alveoles.

Ypatingas iššūkis norint kontroliuoti kvėpavimo laiko tūrį yra ne tik esant ypatingam našumo reikalavimui, bet ir esant neįprastoms aplinkos sąlygoms, tokioms kaip: B. randami dideliame aukštyje. Oro slėgis mažėja didėjant aukščiui. 4810 m aukštyje virš jūros lygio (Blanco kalnas) jis sudaro tik 53,9% oro slėgio jūros lygyje. Tai reiškia, kad esant tokiam pačiam kvėpavimo laiko tūriui, yra tik šiek tiek daugiau nei pusė deguonies, kurio būtų jūros lygyje.

Keletą savaičių viešėdamas dideliame aukštyje, organizmas taip pat reaguoja į padidėjusį raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų) kiekį, kad palaikytų dujų mainus kapiliarų sienose (treniruotės aukštyje).

Savo vaistus galite rasti čia

Ligos ir negalavimai

Neprivalomas kvėpavimo laiko tūrio valdymas ir deguonies poreikio pritaikymas neperžengiant siaurų tolerancijos ribų reikalauja, kad dalyvaujantys chemoreceptoriai tinkamai pateiktų kvėpavimo centrą medulla oblongata medyje su deguonies ir anglies dioksido koncentracijos bei kraujo pH vertės duomenimis.

Kita teisingos kontrolės sąlyga yra tai, kad kvėpavimo centras kvėpavimo raumenims siunčia atitinkamas susitraukimo ir atsipalaidavimo komandas. Kitos kvėpavimo laiko tūrio reguliavimo poreikiais sąlygos yra normalus kvėpavimo takų atsparumas be ventiliacijos sutrikimų ir dujų mainų funkcionalumas alveolių kapiliaruose. Žinoma, atmosferos aplinka, atsižvelgiant į deguonies kiekį ir aplinkos slėgį, taip pat turi būti tokiose ribose, kurias kvėpavimo centras vis dar gali kontroliuoti, atsižvelgiant į kvėpavimo kontrolę.

Priežastys, dėl kurių gali atsirasti laikina ar lėtinė hiperventiliacija, yra tam tikros plaučių ligos ar kvėpavimo centro sutrikimai. Kvėpavimo takų centro funkciją gali sutrikdyti trauminis smegenų sužalojimas ar kvėpavimo centro kraujotakos sutrikimas - pavyzdžiui, insultas ar didelė baimė ar stresinės situacijos. Dėl nuolatinio hiperventiliacijos, kvėpavimo laiko tūrio padidėjimo, viršijančio poreikį, padidėja anglies dioksido iškvėpimas. Paprastai atsiranda raumenų spazmai, galvos svaigimas ir baimės jausmas. Parestezijos, tokios kaip tirpimas ar neteisingi jutiminiai odos receptorių parodymai ir paralyžius, raumenų drebulys ir raumenų skausmas, yra tokios pat tipiškos. Simptomus sukelia kvėpavimo organų alkalozė, padidėjusi pH vertė, dėl kurios sumažėja kalcio jonų kiekis kraujyje (hipokalcemija).

Priešingas sutrikimas, kvėpavimo laiko sumažėjimas dėl hipoventiliacijos, taip pat gali sukelti daugybę skirtingų priežasčių. Dažniausiai minimi sužadinimo veiksniai yra obstrukcinės plaučių ligos, tokios kaip bronchinė astma ar opioidinių vaistų įtaka kvėpavimo centrui, arba dalinis kvėpavimo raumenų motorinis nepakankamumas (parezė).

Su ryškiu nutukimu atsiranda vadinamasis Pickwicko sindromas. Per didelis riebalinis audinys pilve ir krūtinėje sukelia padidėjusią diafragmą, o kartu su tuo - išorinį plaučių suspaudimą. Tai sukelia lėtinį hipoventiliaciją, kuri dėl padidėjusios anglies dioksido koncentracijos sukelia rūgštėjimą kraujyje.