Priedas vermiformis

Priedas vermiformis yra priedėlio priedėlis, linkęs į ūminį uždegimą. Tai taip pat tampa kalbine kalba Priedas paskambino. Naujausi tyrimų rezultatai rodo imuninės sistemos reguliavimo organo, kuris anksčiau buvo klasifikuojamas kaip beveik nefunkcinis, funkciją.

Koks yra vermiforminis priedėlis?

Apendiksinis vermiformis (priedėlio priedėlis) yra iškyša, kurią didžiąja dalimi sudaro limfoidinis audinys, kurio vidutinis ilgis yra 10 cm, o skersmuo - 0,5 mm, kuris atidaromas į priedėlį (caecum) per atvarto formos gleivinės raukšlę, vadinamąjį Gerlacho vožtuvą.

Priedas populiariai dažnai neteisingai vadinamas priedėliu. Vermiforminis priedėlis yra apatiniame dešiniajame pilvo kvadrante kaip kaktos išėjimo taškas žemiau ileocecal vožtuvo (valva ileocaecalis) - funkcinio uždarymo tarp storosios ir plonosios žarnos.

Anatomija ir struktūra

Vermiforminis priedėlis yra labai kintančios formos, dydžio ir vietos, tačiau dažniausiai yra retrospektyviai („už kaklelio“) kylant arba mažėjant. Trys storosios žarnos tänienai tęsiasi apendiksu kaip uždaras išilginis raumenų sluoksnis.

Apskritai priedinį vermiformį sudaro šie audinių sluoksniai (iš vidaus į išorę): gleivinė (tunikos gleivinė), jungiamojo audinio sluoksnis tarp gleivinės ir raumenų sluoksnio (tela submucosa), smulkaus audinio sluoksnis su lygiųjų raumenų ląstelėmis (tunica musculis) ir serozinis odos sluoksnis (tunika). serosa). Tvirtinimo vietoje organą supanti serozė susilieja į mezoappendiksą (mesenteriolum), kuris veda į aprūpinančias kraujagysles (apendikso arterija, apendikulinė venos).

Peyer plokštelės yra tela submucosa ir tunica gleivinėje. Šios limfinių folikulų kolekcijos kai kuriose vietose išsikiša į apendikso liumeną kaip kupolas. Vietoj įprastų viržių ir kriptų, čia randamos M ląstelės. Jie veda antigenus į limfos folikulus ir sukelia imuninį atsaką.

Funkcija ir užduotys

Vermiforminio priedėlio funkcija buvo svarstoma ilgą laiką. Nepaisant priešingų įrodymų, dar prieš kelerius metus buvo manoma, kad priedėlis yra tik nefunkcinis evoliucijos raidos likutis. Dabar manoma, kad šis limfinis organas atlieka imunoreguliacinę funkciją ir gali būti priskirtas vadinamajam GALT (žarnyno susijęs limfoidinis audinys), imuninei žarnyno sistemai.

Tiksli funkcija dar nėra tiksliai išaiškinta. Žarnyne susietas limfinis audinys susideda iš viso virškinimo trakto agreguotų limfinių folikulų (Peyerio plokštelių), kurie tarnauja kaip B limfocitų kolonijos, skirtos B limfocitų dauginimui ir diferenciacijai į antigeną gaminančias plazmos ląsteles. Kaip įgytos imuninės sistemos dalis, Peyerio plokštelės vaidina svarbų vaidmenį apsisaugojant nuo infekcijų ir apdorojant imunologiškai svarbią informaciją.

Be to, naujausi tyrimai rodo, kad naudingos natūralios žarnyno floros bakterijos, turinčios viduriavimą, kartu su imuninės sistemos molekulėmis, esančiomis priedėlyje vermiformoje, yra apsaugotos nuo viduriavimo sukelto paraudimo ir tiekiamos antikūnais iš aplinkinės limfinės sistemos. Priedas atitinkamai veikia kaip „saugus namas“ (saugi slėptuvė). Sveikinimo fazėje tokiu būdu išgyvenančios bakterijos gali vėl kolonizuoti žarnyną ir išstumti vis dar esančius mikrobus. Ši funkcija ypač svarbi tose vietose, kuriose higienos sąlygos yra prastos. Išsivysčiusiose šalyse dažnai atliekama apendektomija (apendikso pašalinimas dėl uždegimo), remiantis ankstesnėmis žiniomis, neturi įtakos nukentėjusiųjų sveikatai.

Ligos ir negalavimai

Visų pirma nuo pradinio mokyklinio amžiaus vaikų ir jaunų suaugusiųjų, randų sruogos, nesuvirškinami maisto komponentai (pvz., Vaisių duobutės) ar išmatų akmenys gali užkimšti apendikso liumeną. Susikaupusi sekrecija pažeidžia priedėlio sienelę ir suteikia optimalią dirvą bakteriniams patogenams, kurie migruoja arba per kraują, arba iš žarnyno floros (žarnyno infekcijos), dauginasi ir sukelia ūminį uždegimą (apendicitą).

Nors ūmus apendicitas yra labai dažna liga ir, 7–12 procentų atvejų, dažniausiai patiriama atliekant pilvo operaciją, anksti diagnozuoti sunku dėl skirtingų padėties anomalijų ir labai skirtingos skausmo lokalizacijos. Be to, klasikiniai simptomai, tokie kaip apetito praradimas, traukimas ir dieglius primenantis skausmas bambos srityje ar epigastriume (viršutinėje pilvo srityje) su vėlesniu skausmo perkėlimu į apatinę pilvo dalį, pykinimas ir vėmimas, taip pat vidutinio sunkumo karščiavimas, pasireiškia tik maždaug 50 procentų nuo visų nukentėjusiųjų.

Pagrindinė apendicito komplikacija yra perforacija. Esant atvirai perforacijai, pūlingos sekrecijos iš apendikso teka į laisvą pilvo ertmę ir gali sukelti gyvybei pavojingą difuzinį peritonitą (generalizuotą pilvaplėvės uždegimą), padidindamos sepsio riziką. Dažniausiai pasitaikantys patogenai yra enterokokai ir Escherichia coli, retesniais atvejais salmonelės, stafilokokai ar streptokokai.

Uždengta perforacija lemia abscesą, kurį uždengia didelis tinklelis (perityphlitinis abscesas) su lokaliai ribotomis pūlių sankaupomis dešinėje apatinėje pilvo dalyje (vietinis peritonitas). Net sergant apendicitu su perforacija ir peritonitu, mirštamumas siekia tik 1 procentą. Retais atvejais priedėlyje gali išsivystyti piktybiniai navikai (priedėlio piktybiniai navikai).