Atmetimo reakcija

Atmetimo reakcijos arba Atmetimas yra imunologinės reakcijos, kuriomis recipiento kūnas puola donoro organą kaip transplantacijos dalį. Atmetimas yra diferencijuojamas pagal jų eigą ir gali pasireikšti valandomis ar metais po transplantacijos. Imunosupresantai to užkerta kelią.

Kas yra atmetimo reakcija?

Imuninė sistema yra žmogaus gynybos sistema. Tai apsaugo organizmą nuo žalingų dirgiklių ir reaguoja į pašalines medžiagas. Imuninės reakcijos yra pagrindinė transplantacijos problema. Transplantacijos metu kalbama apie imunologines atmetimo reakcijas. Šios reakcijos metu organizmas recipientas veikia prieš transplantaciją. Gavėjo imuninė sistema naudoja T ląsteles ir antikūnus, kad pašalinis organas būtų nekenksmingas.

Skirtingos paviršiaus struktūros ir skirtingi histokompatibilumo antigenai ląstelių membranose yra svarbiausios atmetimo reakcijų priežastys. Paviršiaus struktūrai taikoma genetinė kontrolė. Taigi kiekvienas individas turi specifinę ir individualią paviršiaus struktūrą savo ląstelėse. Viena iš geriausiai žinomų atmetimo reakcijų yra transplantato, palyginti su šeimininku, reakcija, kurios metu donoro audinys, turintis imunines ląsteles, sukelia imuninę reakciją prieš transplantacijos gavėją. Mes kalbame apie atvirkštinę imuninę reakciją. Paprastai atmetimo reakcijas sukelia transplantacijos recipiento imuninė sistema.

Transplantato atmetimas taip pat žinomas kaip atmetimas. Be ūminės formos, yra perakutas ir lėtinis atmetimas.

Funkcija ir užduotis

Imuninės reakcijos užpuola svetimus organizmus ar medžiagas ir pradeda jas šalinti. Tokiu būdu imuninės reakcijos apsaugo organizmą nuo kenksmingų medžiagų ir patogenų. Stipri imuninė sistema yra būtina norint atsikratyti ligų ir mikroorganizmų. Tačiau transplantacijų metu stipri imuninė sistema gali būti pražūtinga dėl jos iš tikrųjų numatytų apsauginių reakcijų. Šiame kontekste mes kalbame apie atmetimo reakcijas arba atmetimą.

Skiriamos skirtingos atmetimo formos. Laikui bėgant ir atmetimo mastas lemia atstūmimo formą. Jei įvyksta persekiojimo atmetimo reakcija, atmetimas įvyksta po kelių minučių arba daugiausia valandų po transplantacijos. Alospecifiniai arba kraujo grupei būdingi antikūnai sukelia atmetimo reakciją. Šios imunologinės medžiagos jau yra transplantacijos metu, pavyzdžiui, citotoksiniai antikūnai prieš HLA arba AB0 antigenus. Atmetimo atveju fibrinas nusėda į transplantacijos indus po komplemento aktyvavimo. Dėl šio uždarymo audinys miršta.

Esant ūminiam atmetimui, tarp transplantacijos ir atmetimo yra dienų ar savaičių. Tarp antrosios ir penktosios dienos po transplantacijos potipis yra pagreitėjęs atmetimas. Ląstelinis intersticinis atmetimas yra tokio tipo atmetimo pagrindas. Citotoksiniai T limfocitai infiltruoja organą. Kita pogrupis yra ūmus kraujagyslių atmetimas, kurio metu transplantato recipiento IgG antikūnai nukreipiami prieš aloantigenus transplantacijos epitelio ląstelėse.

Lėtinį atmetimą reikia atskirti nuo ūmaus atmetimo. Šis atmetimo tipas pasireiškia mėnesiais ar metais po transplantacijos pabaigos. Paprastai nėra uždegimo požymių. Lėtinis atmetimas reiškia, kad daugeliu atvejų reikalingas kitas persodinimas. Transplantato vaskulopatija yra smulkiųjų audinių lėtinio atmetimo priežastis. Kraujagyslės susitraukia negrįžtamai, o TH1 tipo CD4-T efektorinės ląstelės migruoja į kraujagyslių sieneles, kur stimuliuoja fagocitus ir endotelio ląsteles. Imigruoti monocitai tampa makrofagais ir išskiria TNF-α arba IL-1. Kraujagyslių sienelės tampa lėtiniu uždegimu. Dėl tokiu būdu atsirandančios fibrozės laikui bėgant jie tampa randais ir siaurėja.

Savo vaistus galite rasti čia

Ligos ir negalavimai

Atmetimo reakcijos visada yra rizikingos. Tačiau tuo tarpu medicina iš esmės sugeba sumažinti šią riziką.

Viena vertus, jei įmanoma, transplantacija sutelkiama į donoro organus, kurių struktūra yra panaši. Kita vertus, yra prevencinių vaistų, tokių kaip imunosupresinis gydymas, siekiant išvengti atmetimo. Imunosupresantai slopina organizmo gynybinę reakciją prieš pašalinį organą. Imunosupresinio gydymo tikslas yra ilgalaikė imuninė tolerancija. Imuniteto nebereikia slopinti po to, kai ilgalaikė transplantacijos tolerancija atsirado.

Deja, šio galutinio tikslo dar nepavyko pasiekti vartojant narkotikus. Dėl šios priežasties transplantacijos metu vykdoma nuolatinė atmetimo profilaktika. Skirtingi vaistų deriniai pasirodė kaip atmetimo reakcijų priemonė. Indukcinis gydymas imunosupresantais, tokiais kaip ciklosporinas ar takrolimuzas ir azatioprinas, atliekamas prieš transplantaciją, jos metu ir paprastai po jo. Medžiagos, tokios kaip mikofenolatas ir gliukokortikoidai arba antitimocitų globulino antikūnai santykinai didelėmis dozėmis, taip pat yra tinkamos imunosupresijos tikslais.

Be pagrindinės terapijos, yra ilgalaikių vaistų, sudarytų iš trigubo steroidų ir kalcineurino inhibitorių arba everolimuzo ir azatioprino derinio. Kai skiriami imunosupresantai, pirmuosius keletą mėnesių rekomenduojama atidžiai stebėti terapiją. Aktyviųjų vaistų principai po tam tikro laiko sumažinami. Dėl susilpnėjusios bendrosios imuninės gynybos, imunosupresijos pacientas yra labiau pažeidžiamas bakterinių, virusinių ir grybelinių patogenų.

Šiuo metu tiriamas egzogeninių kamieninių ląstelių transplantacija, siekiant pašalinti imunines reakcijas. Jei donoras kartu su organu perduoda recipientui kraują sudarančias kamienines ląsteles, po transplantacijos susidaro imuninės ląstelės, kad būtų išvengta atmetimo. Tas pats principas galioja ir perduodant baltuosius kraujo kūnelius, kurie po transplantacijos sunaikina visas gynybines imunines ląsteles ir skatina imunologinį norminį poveikį turinčias medžiagas.

3D medicininis spausdinimas siūlo kitas galimybes ateityje išvengti imunologinių atmetimo reakcijų. Pavyzdžiui, medicininiai tyrimai šiuo metu yra susiję su kolageno pastolių kolonizavimu iš 3D spausdinimo. Imuninės sistemos požiūriu toks transplantacija reikštų savęs paaukojimą. Todėl atmetimo rizika būtų minimali.