Absoliuti jėga

Absoliuti jėga atsiranda dėl didžiausio kūno stiprumo ir autonomiškai saugomų jėgos atsargų. Taigi absoliuti jėga atitinka maksimalią jėgą, kurią kūnas teoriškai gali panaudoti atsparumui. Ligos, sutrikus maksimaliam stiprumui, turi įtakos ir absoliučiajai jėgai.

Kokia yra absoliuti jėga?

Neuromuskulinė sistema gali pasipriešinti tam tikrai jėgai. Žmogus, naudodamas ekstremalius motorinius nervų takus, duoda raumenims nurodymus susitraukti, naudodamas centrinės nervų sistemos komandas. Šis procesas gali būti kontroliuojamas savo noru.

Didžiausias galimas savavališkai kontroliuojamos neuromuskulinės sistemos stiprumas atitinka vadinamąją maksimalią žmogaus jėgą. Ši maksimali jėga pirmiausia priklauso nuo raumenų skaidulų kokybės. Tačiau maksimali žmogaus jėga neturi būti suprantama kaip didžiausias įmanomas neuromuskulinės sistemos stiprumas. Atvirkščiai, ši didžiausia įmanoma išėjimo galia atitinka absoliučią galią.

Absoliutinę jėgą sudaro savavališka maksimali jėga ir saugomos autonominės galios atsargos, kurios išvengia savanoriškos kontrolės. Todėl maksimali jėga teikiama apgalvotai. Absoliučios jėgos negalima generuoti vadovaujant komandai, tačiau ją kontroliuoja autonominis valdymas, taigi apsauga nuo sunaudojimo. Prieiga prie tokiu būdu saugomų energijos atsargų suteikiama tik kritinėmis situacijomis, tokiomis kaip mirties baimė.

Funkcija ir užduotis

Avarinėmis situacijomis žmonės turi didesnes galias, nei įsivaizduojama. Pavyzdiniai pasakojimai apie besilaukiančias, automobilius keliančias motinas, gelbstančias savo vaikus nuo avarinių situacijų po avarijos, yra ne tik mitas. Tam tikromis aplinkybėmis žmonės iš tikrųjų ugdo neįsivaizduojamas galias ir išauga toli už savęs.

Tai įmanoma dėl absoliučios neuromuskulinės sistemos galios arba veikiau dėl neuromuskulinės jėgos atsargų, kurios buvo saugomos autonomiškai apsaugant „avarijoms“. Taigi absoliuti jėga yra maksimalios savavališkos jėgos ir savavališkai atgaunamų atsargų, kurioms taikoma nepriklausoma apsauga nuo patekimo, suma. Skirtumas tarp praktiškai ir savavališkai pasiekiamos maksimalios jėgos ir teoriškai maksimalios jėgos, kurią gali sukelti nervų-raumenų sistema, vadinamas jėgos deficitu.

Kol užtikrinamas išgyvenimas, kūnas neišlaisvina savo autonominių jėgos atsargų prieigai. Evoliucijos požiūriu šis „jėgainės elgesys“ yra bendras išgyvenimo principas. Apskritai kiekvienas organizmas, jei įmanoma, taupo jėgas, kad išliktų. Su šiuo ryšiu susijęs ir evoliucinis „lengvesnio būdo“ principas, kuriam patinka visos gyvos būtybės. Šio principo pagrindas yra apsauga nuo sužeidimų ar gyvybei pavojingo išsekimo.

Kadangi normaliomis sąlygomis nervų ir raumenų sistemos galios atsargos yra apsaugotos nuo savanoriško prisijungimo, jas galima išgyventi gyvybei pavojingose ​​situacijose. Rezervus galima pasiekti, pavyzdžiui, esant išorinėms aplinkybėms, tokioms kaip didžiulis emocinis stresas, sukeliantis pyktį ar mirties baimę.

Be fiziologinio raumenų skerspjūvio, lemiamas absoliučiosios jėgos veiksnys yra jo darbingumas, atsižvelgiant į nervo stimuliaciją. Avarinėse ir stresinėse situacijose centrinėje nervų sistemoje padaugėja vadinamojo žadinimo lygio. Kūnas labiau linkęs į dirgiklius, o dirgiklių perdavimas raumenims taip pat gali padidėti. Dėl šios priežasties, esant vidutiniškai aukštam susijaudinimo laipsniui, kūno darbas yra daug didesnis nei vidutinis, o jėgos atsargos yra išleidžiamos.

Išsiskyrimui taip pat svarbi vadinamųjų streso hormonų hormoninė įtaka. Svarbiausias iš jų: adrenalinas, kuris stimuliuoja energijos tiekimą.

Be avarinių situacijų, autonomiškai apsaugotus streso rezervus gali iššaukti ir išorinė įtaka, sukelianti elektrinę stimuliaciją, hipnozę ar veikimą gerinančias medžiagas.

Stiprumo deficitas tarp savanoriškai maksimalios jėgos ir neprivalomos absoliučios jėgos yra maždaug 30 procentų normaliai treniruojamo žmogaus. Įrodyta, kad konkuruojančios sporto šakos arba IK treniruotės (raumenų koordinavimo treniruotės) sumažina jėgos deficitą maždaug penkiais procentais. Kita vertus, intervencija į evoliuciškai biologiškai reikšmingą „jėgos bunkerio elgesį“ nebūtinai yra naudinga.

Savo vaistus galite rasti čia

Ligos ir negalavimai

Didžiausias stiprumas kiekvienam žmogui skiriasi, pavyzdžiui, mankštos kiekiu, mitybos būkle ir daugeliu kitų veiksnių. Ligos taip pat gali apriboti maksimalią asmens jėgą, pavyzdžiui, raumenų sutraukiamųjų elementų ligos. Pvz., Šiame kontekste reikėtų paminėti struktūrinius miozino pokyčius, pagrįstus genetinėmis mutacijomis, kaip tai yra šeimos hipertrofinės kardiomiopatijos atveju.

Miopatijos taip pat riboja savanorišką maksimalų stiprumą. Tas pats pasakytina ir apie aktino, sutraukiamojo raumens struktūros baltymo, trūkumą ar trūkumą. Be to, variklinio nervinio audinio uždegiminės ligos riboja maksimalų stiprumą, palikdamos maitinamųjų nervų pažeidimus ir taip pablogindamos audinio laidumą. Tai reiškia, kad susitraukimo komandos raumenis pasiekia tik ribotai arba jų visai nėra.

Degeneracinė ir neurogeninė liga ALS taip pat puola centrinius motorinius neuronus ir taip palaipsniui paralyžiuoja visus organizmo raumenų judesius. Dėl to sumažinta maksimali jėga lemia ir bendrą sumažintą absoliučiąją jėgą, nes absoliuti jėga yra maksimalios jėgos ir saugomų atsargų suma. Esant raumenų paralyžiui, maksimali šių raumenų jėga yra nepasiekiama.

Tačiau gyvybei pavojingose ​​situacijose buvo pranešimų apie paralyžiuotus žmones, kurie staiga sugebėjo vėl judėti, nors ir mažesniu mastu. Šis reiškinys greičiausiai atsiranda dėl padidėjusio susijaudinimo lygio, kuris kelia pavojų gyvybei centrinėje nervų sistemoje ir dėl to pažeistas nervinis audinys yra palankesnis dirgikliams. Tačiau visiškai sunaikinto nervo audinio negalima suaktyvinti, net jei pavojus gyvybei yra pavojingas.

Kitas galimas paaiškinimas galėtų būti psichika.Pvz., Esant demielinizuojančioms nervų sistemos ligoms ir dėl to atsirandančiam paralyžiui, visiškai atmesti negalima labai lengvą remilinizaciją ir tokiu būdu tam tikro nervo laidumo atkūrimą. Įsitikinimas, kad jie paralyžiuoti, neleidžia pacientui vaikščioti šioje situacijoje, net jei tam tikru mastu tai buvo įmanoma. Esant mirties pavojui, šis psichologinis reiškinys greičiausiai bus įveiktas.

Be to, anksčiau atliktos pažeisto nervinio audinio funkcijos gali būti perkeltos į sveiką nervinį audinį, kuris naudojamas, pavyzdžiui, fizioterapijoje po insulto. Spontaniškas funkcijų perkėlimas, jei kyla didelis mirtingojo pavojus, negali būti atmestas nuo pat pradžių.