Citostatikai

Citostatikai yra toksinai, slopinantys ląstelių augimą ir dalijimąsi. Chemoterapijoje gydytojai naudoja šią citostatikų savybę.

Kas yra citostatikai?

Citostatikai yra toksinai, slopinantys ląstelių augimą ir dalijimąsi. Chemoterapijoje gydytojai naudoja šią citostatikų savybę.

Citostatikai (Pavienis: citostatinis) yra medžiagos, kurios užkerta kelią ląstelių augimui ar slopina jo augimą. Poveikis pasireiškia arba ląstelių dalijimosi (mitozės) stadijoje, arba augimo tarp dalijimosi etapų metu. Paprastai tariant, tai yra ląstelių toksinai.

Terminas „citostatinis agentas“ dažniausiai naudojamas, kai reikia sunaikinti aukštesnes ląsteles. Turime omenyje organizmus, turinčius dideles ląsteles, turinčias branduolį ir chromosomas. Tačiau kai kurie citostatikai veikia visus ląstelių tipus, įskaitant žemesnes gyvybės formas, tokias kaip bakterijos. Specialūs agentai, naikinantys mikroorganizmus, paprastai vadinami antibiotikais, nors jie taip pat yra citostatikai. (Priešingai, citostatikus galima vadinti ir antibiotikais.)

Citostatiniai vaistai dažniausiai žinomi kaip vaistai, gydant piktybinius navikus (piktybines opas). Bet citostatikai taip pat tinka gydyti kitas ligas.

Taikymas, poveikis ir naudojimas

Citostatikai pradėti skirtinguose korinio lygio taškuose. Kai kurie užkerta kelią reguliariai citoskeleto struktūrai. Tai yra geriausi baltymų siūlai, kurie prisideda prie mechaninio stabilizavimo ląstelės viduje. Kai kurie citotoksiniai vaistai neleidžia teisingai replikuoti paveldimos molekulės - DNR. Kiti sutrikdo chromosomų pasiskirstymą dukterinėse ląstelėse ląstelių dalijimosi metu. Kai kurie citostatiniai vaistai slopina baltymų metabolizmą ląstelėse, todėl ląstelių dalijimasis yra neįmanomas dėl masės trūkumo.

Citostatiniai agentai pirmiausia veikia tuos audinių tipus, kuriuose vyksta greitas ląstelių augimas, esant dideliam dalijimosi greičiui. Kadangi taip yra navikų atveju, citostatikai turi ypatingą, bet, deja, ne vien, poveikį vėžinėms ląstelėms. Po operacijų pirmenybė teikiama citostatikų naudojimui chemoterapijoje. Nepaisant matomo naviko pašalinimo, mažiausi dukteriniai navikai (metastazės) gali likti kūne. Operacinėje srityje net atskiros ląstelės gali nulupti ir suformuoti naują augimą. Citostatikai yra naudojami visiškai pašalinti šiuos likučius.

Autoimuninės ligos yra dar viena citostatikų indikacija. Tai yra neteisingos imuninės sistemos reakcijos, kurios dėl nežinomų priežasčių kenkia paties organizmo medžiagai. Mūsų imuninės sistemos darbas yra susijęs su dideliu leukocitų (baltųjų kraujo kūnelių) gamybos greičiu. Dėl šios priežasties citostatikai taip pat veikia kaip imuninę sistemą slopinantys vaistai, kurie sustabdo per didelę organizmo apsaugą. Tačiau tai yra nepakankamai išnaudotas citostatikų potencialas.

Žolelių, natūralūs ir farmaciniai citostatikai

Citostatikai dažniausiai yra organinės, retai taip pat neorganinės medžiagos. Daugelis šių junginių yra pagaminti sintetiniu būdu.

Kartais tai yra gamtai identiškos veikliosios medžiagos, kurių modeliai yra augaliniai. Citostatikų spektras yra toks platus, kad praktinį klasifikavimą sunku atlikti net ekspertams. Klasifikacija pagal molekulinius veikimo mechanizmus tampa vis labiau priimtina, tačiau tai kartais nepaiso cheminių medžiagų klasių.

Fitomedicininiai citostatikų aspektai chemoterapijoje yra puikūs. Pvz., Buvo bandoma vėžį gydyti rudens kroko nuodais. Kolchicinas (Colchicum: „Herbstzeitlose“) čia savęs įrodyti negalėjo, tačiau podagrai yra nustatytas ląstelių dalijimosi blokatorius. Kitos augalinės kilmės veikliosios medžiagos iš tikrųjų veikia nuo navikų, pavyzdžiui, topotekanas iš Kinijos sėkmės medžio (Camptotheca) arba paklitakselis iš kukmedžių (Taxus).

Kita vertus, platinos junginys cisplatina priklauso grynai neorganiniams citostatiniams agentams. Medžiaga prisijungia prie DNR ir taip sustabdo ląstelių dalijimąsi. Kai kurie citostatikai iš pradžių buvo sukurti kaip vaistai nuo infekcijos ir buvo skirti slopinti bakterijų augimą. Tuomet paaiškėjo, kad vėžio chemoterapija yra tikroji šių citostatikų indikacijos sritis.

Rizika ir šalutinis poveikis

Citostatikai dėl agresyvių savybių turi rimtų šalutinių poveikių. Ypač paveikiami organai, kuriuose yra didelis ląstelių dalijimosi aktyvumas. Todėl nuolat atsinaujinančią žarnyno gleivinę veikia citostatikų poveikis.

Rezultatas - kartais didžiulis pykinimas chemoterapijos metu. Taip pat yra didelis mitozės laipsnis kaulų čiulpuose. Dėl to sutrinka eritrocitų susidarymas, kaip ir baltųjų kraujo kūnelių gamyba. Rezultatas yra anemija (anemija) ir susilpnėjusi imuninė sistema. Mutageniškos (genetinės modifikacijos) citostatikų savybės taip pat yra sunkios. Net vėžio išsivystymas gali būti šalutinis ūmaus gyvybės gelbėjimo chemoterapijos poveikis.

Šalutinis plaukų slinkimo poveikis yra ne toks rimtas. Plaukai yra negyvos ląstelės, sukrautos viena ant kitos. Dėl to plaukams augti reikalingas nuolatinis ląstelių dalijimasis. Štai kodėl citostatikai turi poveikį ir čia.