Plazmos klampumas ir kraujo klampumas nėra tas pats dalykas, bet yra glaudžiai susiję. Plazma leidžia kraujui tekėti, nes jį daugiausia sudaro vanduo. Kai padidėja ląstelių plazmos komponentai, kraujas gali prarasti savo fiziologinį klampumą.
Koks yra plazmos klampumas?
Klampumas yra matas, apibūdinantis skysčių klampumą. Kuo didesnis klampumas, tuo storesnis ar klampus skystis. Klampūs skysčiai derina skysčio savybes su medžiagos savybėmis. Jei klampumas yra didelis, atskiros skysčio molekulės yra labiau susijusios. Tai daro jus nejudresnį, o skystis mažiau teka.
Klampūs skysčiai neveikia kaip Niutono skysčiai, t.y., neproporcingai. Klampumas būna skirtinguose žmogaus kūno sluoksniuose, pavyzdžiui, kraujyje. Atitinkamai, žmogaus kraujas elgiasi ne kaip Niutono skystis, bet rodo prisitaikomą ir netaisyklingą tekėjimą, kurį lemia Fåhraeus-Lindqvist efektas.
Pavyzdžiui, induose, turinčiuose siaurą liumeną, klampus kraujas yra kitokios konsistencijos nei induose su plačiu liumenu. Šie ryšiai apsaugo eritrocitus nuo sulipimo.
Kraujo plazmos klampumas vadinamas plazmos klampumu. Tai priklauso nuo atskirų plazmos baltymų koncentracijos, todėl ją lemia, pavyzdžiui, fibrinogeno lygis plazmoje. Be to, plazmos klampumas kinta keičiantis temperatūrai. Kadangi plazma yra gana skysta, ji pagerina kraujo tekėjimo savybes.
Vadinamojoje hemodinamikoje nagrinėjamas klampos plazmoje, kraujo klampumas ir svarbūs veiksniai.
Funkcija ir užduotis
Plazmoje yra speciali skysčių mechanika, kurią lemia skirtingos jėgos. Tokie parametrai kaip kraujospūdis, kraujo tūris, širdies išstūmimas, plazmos ar kraujo klampumas ir kraujagyslių elastingumas yra lygiai taip pat lemiantys veiksniai, kaip ir kraujagyslių spindis.
Visi paminėti veiksniai daro įtaką vienas kitam. Kraujo tūrio, liumenų, kraujagyslių elastingumo, kraujospūdžio ar širdies išsiskyrimo pokyčiai turi įtakos kraujo klampumui. Tas pats pasakytina ir priešinga kryptimi. Be to, kraujo klampumas priklauso nuo [[hematokrito, temperatūros, eritrocitų ir jų deformacijos. Kraujo klampumą lemia daugybė fizinių ir cheminių savybių.
Kraujo klampumas galiausiai padeda idealiai kontroliuoti kūno kraujotaką, kad prireikus apimtų atskirus organus ir audinius.
Skirtingai nuo kitų skysčių žmogaus kūne, kraujas savo tėkmės atžvilgiu neveikia kaip Niutono skystis, t.y., jis neplaukia tiesiškai. Jos netinkamą srautą pirmiausia lemia Fåhraeus-Lindqvist efektas. Poveikis keičia kraujo klampumą kaip indo skersmens funkciją. Mažo skersmens induose kraujas yra mažiau klampus. Tai apsaugo nuo kapiliarų sustingimo. Taigi kraujo klampumui būdingi skirtumai skirtinguose kraujotakos taškuose.
Fåhraeus-Lindquist efekto pagrindas yra raudonųjų kraujo kūnelių deformacija. Netoli kraujagyslės sienelių atsiranda šlyties jėgos, kurios išstumia eritrocitus į ašinį srautą. Ši ašinė raudonųjų kraujo kūnelių migracija sukuria ribinį srautą, kuriame nedaug ląstelių. Plazmos srauto kraštas veikia kaip savotiškas slankusis sluoksnis, dėl kurio kraujas atrodo skystesnis.
Plazma susideda iš maždaug 93 procentų vandens ir joje yra apie septyni procentai baltymų, elektrolitų, maistinių medžiagų ir metabolinių metabolitų. Tokiu būdu plazma galutinai suskystina kraują, sumažina jo klampumą ir sukuria geresnes eritrocitų tekėjimo savybes. Kadangi plazmos klampumas turi atgalinį poveikį kraujo klampumui, visi plazmos klampumo pokyčiai turi įtakos paties kraujo tėkmės savybėms.
Ligos ir negalavimai
Kraujo klampumas nustatomas pagal viskozometriją. Matavimo metodas nustato srauto greitį, pagrįstą nuo temperatūros ir slėgio priklausomais srauto pajėgumais, varža, taip pat vidine trintimi. Savo ruožtu plazmos klampumą galima išmatuoti naudojant kapiliarinį viskozimetrą. Priešingai nei nustatant kraujo klampumą, šlyties jėgų poveikis neturi būti įtrauktas į skaičiavimą.
Tarp plazmos klampos, kraujo klampumo, tėkmės dinamikos ir kraujo tekėjimo kūno audiniuose yra glaudus ryšys. Taigi nenormalus plazmos klampumas gali turėti rimtų padarinių visų kūno audinių aprūpinimui maistingosiomis medžiagomis ir deguonimi.
Patologinis plazmos klampos pokytis daugeliu atvejų yra susijęs su rimtomis ligomis. Šiame kontekste gali atsirasti vadinamasis hiperviskoziškumo sindromas. Plazmos klampos pokyčiai daugiausia priklauso nuo plazmos baltymų koncentracijos pokyčių. Plazmos baltymų padidėjimas taip pat atsiranda hiperviskoziškumo sindromo kontekste. Šiame klinikiniame simptomų komplekse ypač padidėja paraproteino koncentracija plazmoje, dėl to padidėja kraujo klampumas ir sumažėja sklandumas.
Hiperviskoziškumo sindromas gali atsirasti sergant Waldenströmo liga. Su šiuo simptomų kompleksu padidėja IgM koncentracija kraujyje. IgM molekulė yra didelė molekulė, sudaryta iš Y formos vienetų ir dėl kurios išsivysto hiperviskoziškumo sindromas esant 40 g / l koncentracijai plazmoje.
Hiperviskoziškumo sindromai dėl padidėjusio paraproteinų lygio taip pat apibūdina piktybines ligas. Be daugybinės mielomos, gerybinė liga taip pat gali padėti padidinti klampumą atskirais atvejais. Tai ypač pasakytina apie Felty sindromą, raudonąją vilkligę ir reumatoidinį artritą.
Dėl kitų rūšių vadinamųjų imuninio komplekso ligų imuninės kompleksai taip pat nusėda, o tai pablogina plazmos klampumą ir kraujo tekėjimą. Kadangi kraujo tėkmės savybės taip pat gali kisti imobilizacijos metu, nejudriems pacientams dažnai įvyksta patologinės eritrocitų aglomeracijos.
.jpg)
