Pora dėliųBe kitų dalykų, žinomi kaip schistosomiasis (schistosomiasis) patogenai, jie yra parazitiniai atskiros lyties pūkai, kurie keičiasi per kartą per specifinį gėlavandenį sraigę. Po kopuliacijos žymiai plonesnė patelė visą gyvenimą lieka specialiai tam skirtoje patino pilvo raukšlėje. Ligą sukelia ne suaugę kirminai, kurie maitinasi venų sistemos kraujo komponentais, o jų kiaušiniai, kurie išeina iš kraujotakos, puola organus ir sukelia imuninę reakciją.
Kas yra poros dėlės?
Poros dėlės (Schistosoma) priklauso flukes genčiai, kuriai priklauso daugiau nei 80 rūšių. Tai yra vienintelė atskirtų flukes rūšių rūšis. Daug plonesnė patelė visą gyvenimą lieka patino odos kišenėje.
Kirminai daugiausia yra žarnyno veninių kraujagyslių sistemoje arba jų galutinių šeimininkų šlapimo pūslėje. Jie parazitiškai maitinasi kraujo komponentais ir siekia iki 20 milimetrų ilgį. Priklausomai nuo rūšies, patelės per dieną pagamina nuo 100 iki 3000 kiaušinių, kurie išeina iš kraujotakos ir migruoja į tam tikrus organus arba išsiskiria su šlapimu ir išmatomis.
Blakstienų lervos išsivysto iš išskiriamų kiaušinių ir priklauso nuo konkretaus tarpinio šeimininko tolesniam vystymuisi. Dažniausiai tai yra tam tikros paprastųjų sraigių rūšys. Lervos išsivysto į motinos sporocistą tarpiniame šeimininke, kuri vėliau suformuoja daugybę dukterinių sporocistų. Sporocistai auga sraigės žarnyne, sudarydami šakiadugnę seriją.
Kai tik išskiriamos ir laisvai plaukiančios šermukšniai liečiasi su savo pagrindiniu šeimininku, jie prasiskverbia pro odą ir išsivysto į suaugusius kirminus. Priklausomai nuo rūšies, galimi šeimininkai yra žmonės ir kiti žinduoliai, taip pat vandens paukščiai ar krokodilai.
Atsiradimas, pasiskirstymas ir savybės
Schistosoma mansoni ir Schistosoma haematobium yra schistosomiasis (schistosomiasis) patogenai ir yra svarbiausi ir geriausiai žinomi dėlių poros, iš kurių iš viso yra penkios žmonių patogeninės rūšys, atstovai. Schistosomiasis ypač paplitęs atogrąžų Afrikoje ir beveik visame Nilo slėnyje.
Mano kaita Schistosoma mansoni priklauso nuo specifinio ramshorn sraigės, kuri daugiausia randama sustingusiuose ir lėtai tekančiuose vandenyse. Schistosoma haematobium, antroji dėlių pora, pasižyminti dideliu žmonių patogeniškumu, taip pat kelia didelę infekcijos riziką kai kurių Afrikos atogrąžų regionų gyventojams. Tam tikras Bulinus sraigės tipas tarnauja kaip tarpinis šeimininkas.
Kita patogeniška dėlių pora, Schistosoma japonicum, atsiranda kai kuriuose Rytų Azijos regionuose kaip žarnyno bilharzijos sukėlėja. Europoje ir Šiaurės Amerikoje yra tik rūšys, kurios parazituoja tik antys. Tačiau bet kurios cercariae, kurios gali būti užterštuose maudynių ežeruose, prasiskverbia pro žmonių odą. Vėliau jie miršta, tačiau gali sukelti nemalonų niežtinčią vonios dermatitą.
Tiesioginis užsikrėtimo pavojus tarp žmonių nėra, nes blakstienų lervos, atsirandančios iš kiaušinių, yra visiškai priklausomos nuo konkretaus tarpinio šeimininko, kad galėtų toliau vystytis ir virsti. Dėl šios priežasties globalus atskirų tipų schistosomų paplitimas nėra lengvai įmanomas.
Ligos ir negalavimai
Šistosomiozę daugiausia sukelia kirminų kiaušiniai, kai kurie iš jų išsiskiria su šlapimu ar išmatomis. Kita dalis iš pradžių lieka kūne ir gali prasiskverbti į kepenis, žarnas ar kitus organus. Retais atvejais pažeidžiama ir centrinė nervų sistema.
Pavyzdžiui, Schistosoma haematobium cercariae pirmiausia migruoja į plaučius, kur jie sukelia būdingus simptomus, tokius kaip katayama karščiavimas, praėjus 2-10 savaičių po to, kai cercariae įsiskverbia į odą. Tai pasireiškia kaip edema, karščiavimas, sausas kosulys ir kiti simptomai.
Atsižvelgiant į patogeno, sukeliančio šistosomiozę, tipą, daugiausia pažeidžiamos kepenys, šlapimo pūslė ar žarnos. Kertant audinius, kiaušiniai sukelia uždegimines imuninės sistemos reakcijas ir juda taisymo mechanizmai. Jie sukelia pluoštinių granulomų susidarymą. Tai reiškia, kad funkcinis organų audinys iš dalies pakeičiamas jungiamuoju audiniu, kuris nebegali atlikti specifinių organų užduočių.
Kai pažeidžiami tokie organai kaip kepenys ar blužnis, susidaro pluoštinės struktūros, o kraujospūdis vartų venoje padidėja iki 100 procentų, o blužnis labai padidėja.
Didžiausia šistosomiozės išsivystymo rizika yra maudantis vandenyse, užterštuose aktyviosiomis cercariae. Kartu tai yra vienintelis užsikrėtimo būdas išsivystyti šistosomiozę ar šistosomiozę. Daugeliu atvejų matomi įėjimo taškai, kur lervos prasiskverbė per odą. Dažnai ten vystosi niežtintis bėrimas, kuris gali parodyti, kad yra cercariae.
Saugiausia prevencinė priemonė yra nenaudoti vandenų, kurie, kaip žinoma, užkrėsti cercariae, maudytis ar maudytis. Jei cercariae pateko į odą, tolesnį vystymąsi į suaugusių porų porakius vargu ar galima sustabdyti.
Vaistų terapija yra įmanoma tik tada, kai poros dėlės išsivysto iš cercariae ir įsitvirtina veninėje kraujagyslių sistemoje. Negydoma šistosomiozė gali sukelti rimtų sveikatos problemų. Visų pirma kepenys, blužnis, plaučiai, šlapimo pūslė ir žarnynas gali būti nuolat pažeisti dėl pluoštinių audinių pokyčių, kai kurie iš jų yra pavojingi gyvybei.
.jpg)
