Orientacinis sugebėjimas

Kiekvieną dieną žmonės turi rasti kelią aplink laiką ir vietą. Svarbu, kad susitikimai vyktų tam tikru metu tam tikroje vietoje. Kad tai būtų įmanoma, žmonės turi kognityvinį sugebėjimą Orientacinis sugebėjimas.

Koks yra sugebėjimas orientuotis?

Orientacijos samprata kyla iš psichologijos. Apskritai, gebėjimas orientuotis yra sugebėjimas rasti savo kelią erdvėje, laike ar savo individualiame gyvenime.

Taigi protinės orientacijos gebėjimai apima erdvinį ir laiko suvokimą, taip pat ir supratimą apie save. Pastaroji apima savo tapatybę ir susijusias nuorodas; situacijos suvokimas. Tai naudojama norint nuspręsti, kaip žmonės elgiasi ir elgiasi skirtingose ​​situacijose.

Siaurąja prasme orientacija daugeliu atvejų reiškia gebėjimą orientuotis vietoje. Gebėjimas orientuotis taip pat yra vienas iš septynių įgūdžių, reikalingų sklandžiam judesių sekų atlikimui. Tai sąveikauja su gebėjimu prisitaikyti, gebėjimu reaguoti, su sugebėjimu diferencijuoti, su galimybe prisijungti, subalansuoti ir su ritmu.

Pagrindinis krypties pojūtis yra įgimtas. Jis skiriasi kiekvienam asmeniui, tačiau taip pat gali būti tobulinamas kartu su praktika. Sąmoningas aplinkos, kurioje gyvena žmogus, suvokimas ir sugebėjimas orientuotis.

Paprastai tariant, erdvinė orientacija reiškia galimybę judėti erdviškai ir kryptingai. Tam reikalingi įvairūs jutimo organai, kurie įgalina mus rasti kelią aplink. Ausys ir akys pirmiausia naudojami grynai orientacijai.

Jei pridedami judėjimai kosmose, raumenys (gilus jautrumas) ir pusiausvyros jausmas taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Gyvūnams kvapas ar temperatūros suvokimas yra naudojami orientuojantis net labiau nei žmonėms (be kitų juslių, pavyzdžiui, sonaro, kurio žmonės neturi).

Funkcija ir užduotis

Orientacija vaidina svarbų vaidmenį žmonėms ir gyvūnams. Erdvinė orientacija išmokstama pirmiausia judant erdvėje, todėl ji yra susijusi su atmintimi. Smegenys kaupia aplankytas vietas kaip įspūdžius. Jei asmuo vėl apsilanko šioje vietoje, jis dažniausiai galės ją atsiminti. Kuo dažniau ši vieta lankoma, tuo geriau žmogus ją įsimins. Tai taip pat yra susijusi su tuo, kiek laiko žmogus turėjo laiko apžiūrėti vietą.

Tas pats pasakytina ir apie atstumus, kuriuos žmogus įveikia. Erdvinė orientacija ne tik padeda judėti kryptingai tam tikru atstumu iki vietos, bet ir padeda neįžeisti šio proceso metu.

Viena vertus, orientavimosi funkcija yra padėti žmonėms susirasti kelią ir priminti jiems kambarius ir vietas. Tai darydama ji naudojasi savo atmintimi ir kaupia savo aplinkos įspūdžius. Vis dėlto būtina sąlyga yra sąmoningas erdvės suvokimas.

Kita vertus, žmonės naudojasi savo sugebėjimu orientuotis kartu su savo pusiausvyros jausmu įveikdami atstumus, pavyzdžiui, nevaikščiodami į daiktus ar kitus žmones.

Jei jutimo organas, naudojamas orientavimui, yra laikinai ar visam laikui pažeistas ar neįgalus, žmonėms sunkiau susirasti kelią. Tokiu atveju jis dažnai yra priverstas naudoti kitus pojūčius pagalbai. Pavyzdžiui, žmonėms sunku orientuotis tamsoje jiems nežinomuose kambariuose.

Akis yra praleistas kaip vadovas, o suinteresuotas asmuo yra priverstas naudoti lytėjimo pojūtį, kad nepatektų į daiktus ar net nekliudytų daiktams. Dėl to šioje patalpoje jis automatiškai judės lėčiau ir saugiau. Taigi orientacija taip pat padeda apsaugoti nuo judesių plačiąja prasme.

Savo vaistus galite rasti čia

Ligos ir negalavimai

Gebėjimas orientuotis yra susijęs su tiksliniais refleksais. Kritimo atveju žmonės palaiko save, jei tik gali, kad išvengtų sužeidimų. Šiam procesui taip pat reikalinga erdvinė orientacija, pavyzdžiui, norint įvertinti atstumus.

Jei sutrinka įvairių jutimų sąveika, sumažėja galimybė orientuotis. Tai gali sukelti dezorientaciją, galvos svaigimą ar pykinimą.

Pvz., Ligos ar skundai, kurie sukelia galvos svaigimą, dažniausiai yra susiję su orientacijos stoka. Sutriktas pusiausvyros jausmas ir, atsižvelgiant į sunkumą, nukentėjęs asmuo nebegali rasti savo kelio aplink kambarį. Kai kuriais atvejais gali kristi ir susižeisti, nes erdvinė orientacija nebeveikia iki galo.

Jei gebėjimas orientuotis nėra pastovus, ekspertas kalba apie dezorientaciją, o jei yra visiška dezorientacija, tai yra dezorientacija. Tai taikoma ne tik erdvinei sričiai, bet ir laikinei ar asmeninei sričiai.

Žmonės su dezorientacija dažnai negali nei nustatyti laiko, nei vietos. Priklausomai nuo sunkumo, pavyzdžiui, amnezijos atveju, gali sutrikti ir savęs pažinimas.

Ligos, susijusios su dezorientacija, gali būti įvairios psichinės ligos, tokios kaip psichozės, bet ir fizinės ligos, tokios kaip demencija ir Alzheimerio liga. Pastaruoju metu dezorientacija, be kita ko, yra susijusi su atminties sutrikimais.

Tačiau miegojimas taip pat yra susijęs su dezorientacija. Panašiai atrodo su kitais psichogeninės orientacijos sutrikimais. Jie priskiriami prie disociacinių sutrikimų medicinoje ir psichologijoje. Apsinuodijimas anglies monoksidu, miego trūkumas, padidėjusi kūno temperatūra ar padidėjęs intrakranijinis slėgis taip pat gali būti susiję su sunkumais orientuojantis.

Kaip ligos simptomas, orientacijos praradimas paprastai įvyksta pirmiausia laiku, paskui - erdvėje. Tik tada sutrinka orientacija į save. Paveikti žmonės pamiršta, pavyzdžiui, paprasčiausią informaciją apie save ar aplinkinius žmones. Tai gali būti tavo geriausio draugo plaukų spalva, tavo paties gimtadienis ar net tavo vardas.