Monokloniniai antikūnai

Naudojama monokloniniai antikūnai Kitaip tariant, tai reiškia baltymus, kuriuos gamina labai specifinė ląstelių linija arba ląstelių klonas. Jų specifinės savybės apima tai, kad jie turi tik vieną antigeninį veiksnį. Imunizacijai naudojamos medžiagos gamybą galima atsekti į vieną B limfocitą.

Kas yra monokloninis antikūnas?

Kai tik antigenas aptinkamas ant jo nukreipto antikūno ir užmezga ryšį su juo, jis vadinamas epitopu. Paprastai viruso, bakterijos ar kito patogeno paviršiuje yra įvairių epitopų struktūrų, todėl jie reaguoja su labai specifiniais antikūnais ir sukelia organizmo gynybinę sistemą. Taip susidaro visas antikūnų mišinys, įskaitant įvairius B limfocitus kūgių susidarymui, kurie vėliau aktyvuojami ir dauginami.

B limfocitai yra baltųjų kraujo kūnelių dalis ir vieni sugeba surišti antikūnus organizme. Taigi jie sudaro svarbią imuninės sistemos dalį. Jie yra informacijos nešiotojai, suformuojantys priešpriešinę reakciją, ir, suaktyvinti pašalinių antigenų, jie gali transformuotis į plazmos ląsteles, kurios vėliau sukuria pakankamai antikūnų.

Kita vertus, monokloniniai antikūnai yra labai specifiški tik vienam patogeno determinantui, todėl gaminami iš B limfocitų, naudojant hibridomos technologiją. Čia monokloniniai antikūnai susidaro suliejant limfocitus ir navikines ląsteles, o pastarosios gali nesibaigus dalintis. Tai savo ruožtu leidžia atlikti veisimąsi ir galiausiai veiksmingumą narkotikų ir antibiotikų srityje, kai tik žmogaus monokloniniai antikūnai z. B. naudoti nuo infekcinių ligų. Tokie antikūnai taip pat būtų naudingi diagnozuojant navikus, kai išsigimusias ląsteles galima aptikti per modifikuotą paviršių.

Farmakologinis poveikis

Norint diagnozuoti patogenus, būtina apibrėžti tam tikras imuninės sistemos savybes. Tai galima pamatyti paviršiuje. Kai tik organizmas panaudoja savo imuninę sistemą gynybinėms reakcijoms pradėti, B limfocitai imituojami gaminant antikūnus. Tai sudaro skirtingų savybių antikūnų rinkinį, tuo tarpu atitinkamas dalijimasis savo ruožtu sudaro B ląstelių kloną, kurio antikūnai reaguoja į galimą antigeną.

Monokloninių antikūnų gamybai naudojamas Nobelio premijos laureatų Cesaro Milsteino ir Georgeso Köhlerio sukurtas procesas, paskelbtas kartu su Nielsu Jerne'u 1975 m. Jų sukurtu procesu buvo galima specialiai pagaminti tam tikro tipo antikūnus, o tai savo ruožtu leido kultivuoti mėgintuvėlyje, o tai ne tik įmanoma bet kokiu kiekiu, bet ir pasižymi labai specifinėmis antikūnų savybėmis, kurios savo ruožtu gali būti naudojamos Tinka vaistai. Šis procesas daro imunines ląsteles tvirtesnes ir gali išlikti kaip taikoma kultūra. Kadangi naviko ir imuninių ląstelių suliejimas lemia žymiai neribotą augimo greitį, ši ląstelė yra žinoma kaip hibridomos ląstelė.

Medicininis pritaikymas ir naudojimas

Kai tik išsigimsta B ląstelės, turinčios nuolatinį sugebėjimą suskaidyti saugumą su B ląstelėmis, kurios sudaro antikūnus, atsiranda monokloniniai antikūnai, kurie yra genetiškai identiški. Tokios hibridomos yra struktūriškai identiškos ir skirtos tik atpažinti labai specifinį požymį, vadinasi, terminas „monokloninis“.

Gamyba farmacijos sektoriuje yra labai sunki, o moksliniai tyrimai daugiausia tiriami su pelėmis. Gyvūnui sušvirkščiama antigenų, kad būtų galima imunizuoti. Ypatingas susidomėjimas yra blužnies B limfocitai, kurie auginami kaip ląstelės ir yra sulieti su mielomos ląstelėmis. Pastarieji yra tie išsigimę limfocitai, kurie sudaro navikus.

Tada nukleorūgštį hibridizuojantis fermentas sukelia hibridinių ląstelių susidarymą. Nemirtingų navikinių ląstelių ir B ląstelių sujungimas jų antikūnų gamyboje sukuria milžinišką kiekį, kuris vėliau auginamas kaip ląstelių kolonija, parenkant skirtingus ląstelių klonus ir pakartotinai suformuojant tą patį antikūną. Jie gali būti tiksliai naudojami medicininei terapijai, pvz. B. diagnozuoti kancerogenus ir navikus. Monokloniniai antikūnai taip pat dabar naudojami transplantato atmetimo reakcijai gydyti.

Savo vaistus galite rasti čia

Rizika ir šalutinis poveikis

Monokloninių antikūnų naudojimas buvo kliniškai įrodytas kelerius metus ir reiškia naują ir augančią farmacijos plėtros sritį. B. Pasyvios vakcinos pasirodė veiksmingos, tokios kaip gyvatės nuodų imuninis serumas, stabligės imunoglobulinas ar digitalis antioksinas.

Sudėtingas tokių antikūnų mišinys ir gamyba vyksta ne iš paties kraujo, o kaip molekulinė biologinė baltymų sintezė. Vaistams tinka tik imunoglobulinas G, nes jis yra Y formos ir tokiu būdu palengvina antikūnų vystymąsi.

Vėžio terapijos metu monokloniniais antikūnais siekiama ištirpinti išskaidytas ląsteles ir tokiu būdu blokuoti augimo faktorių signalinius kelius, įskaitant naujų kraujagyslių formavimąsi. Jei terapija nereaguoja, B ląstelės gali būti pašalintos iš paciento kraujo rituksimabo infuzija.

Sąnarių ligų, tokių kaip reumatoidinis artritas, atvejais antigenai suaktyvina ir suaktyvina uždegiminius procesus, o tai galiausiai lemia kaulų ir sąnarių audinių tirpimą. Antikūnai sukuria naują pusiausvyrą, kuri specialiai įsikiša į uždegiminį procesą.

Galiausiai, atliekant mikrobiologinę diagnostiką, naudojami ir monokloniniai antikūnai. Taigi galima geriau nustatyti ir aptikti parazitines, bakterines ar virusines infekcijas, nes patogenai gali jas identifikuoti.

Rekombinantinės veikliosios medžiagos yra patvirtinamos gydymui tik tuo atveju, jei gydymas anksčiau nebuvo sėkmingas ir prireikė ligas modifikuojančių vaistų. Yra rizika, kad gydymas gali sukelti naujų infekcijų skaičių. Taip yra todėl, kad nors monokloniniai antikūnai atpažįsta specifines baltymų struktūras juos imituodami, jie patys lieka baltymais, kuriuos gydytojas skiria tik infuzijos ar injekcijos būdu. Pasireiškusios reakcijos yra šalutinis poveikis injekcijos vietoje, tokios kaip: B. Odos reakcijos ar alergijos.