Mechaninis priėmimas apima visus jutimus, kuriuos sužadina mechaniniai dirgikliai. Jie yra svarbūs suvokiant ir kontroliuojant gyvenimo procesus.
Kas yra mechano priėmimas?
Mechanoreceptoriai yra specializuotos nervų ląstelės, reaguojančios į specifinius mechaninius dirgiklius. Jie yra įvairiuose audiniuose, organuose ir kūno dalyse ir kartu sudaro mechaninio priėmimo sistemą.
Įspūdingi signalai gali veikti iš išorės (išorinis suvokimas) arba kūno viduje (interocepcija). Tokiu būdu mechaninis poveikis gali būti slėgis, tempimas, įtempimas, kontaktas, judėjimas ar vibracija.
Nervų ląstelių dirgiklius sugeriančios struktūros yra suprojektuotos taip, kad dirgiklis, kuriam jos yra specializuotos, lemia ląstelės membranos konfigūracijos pasikeitimą, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai sužadina elektrinį potencialą (veikimo potencialą), kuris perduodamas per nervo laidumą į nugaros smegenis ar aukščiau. Nervų centrai.
Po to, kai gaunami ir apdorojami gaunami elektriniai impulsai, į atitinkamus organus siunčiamas dirgiklio atsakas, sukeliantis tinkamą atsaką. Tai gali būti tie patys organai, kuriuose yra receptoriai, arba skirtingi.
Tų pačių ar panašių organų receptorių tankis gali skirtis, priklausomai nuo jų svarbos gyvenimo procesų suvokimui ir reguliavimui.Daugelis sistemų yra suprojektuotos kaip valdymo kilpa, kurioje grįžtamasis ryšys po signalo įvedimo vyksta tiesiai iš nugaros smegenų į kitus organus.
Funkcija ir užduotis
Viena visų mechanoreceptorių užduotis yra informacijos priėmimas ir perdavimas į aukštesnius centrus. Juose gaunami duomenys yra apdorojami ir vertinami kokybiškai ir kiekybiškai. Priklausomai nuo stimulo stiprumo ir jo svarbos biologinei sistemai, jie yra tik saugomi, suvokiami kaip pojūtis, arba yra tiesioginis stimulo atsakas, siekiant sumažinti ar sustabdyti suveikiančius veiksnius. Grįžtamojo ryšio metu inicijuojama reakcija dažnai yra apsauginė reakcija.
Tempimo receptoriai egzistuoja daugelyje skirtingų organizmo sistemų. Skrandžio, žarnyno ir šlapimo pūslės sienelėse jie susijaudina, kai prisipildo, ir, pirmuoju atveju, sumažėja alkio jausmas, antruoju - suaktyvėja apsivalymo procesas, trečiuoju - noras šlapintis.
Sausgyslių-raumenų sistemoje tempimo receptoriai yra Golgi sausgyslės organe ir raumeniniame verptyje. Receptorių įtampos matuokliai yra sujungti lygiagrečiai su raumenų ir sausgyslių pluoštais ir sužadinami, kai raumuo pailgėja. Jie atlieka tipinę apsauginę funkciją, nes susitraukia tie patys raumenys, kuriuose jie yra, jei tempimas gali tapti toks didelis, kad gali sužeisti.
Raumenų verpstė yra labai sudėtinga receptorių sistema, kuri literatūroje kartais vadinama organo organu. Kol jis yra raumenyje, jis turi nepriklausomus sutraukiančius elementus, kuriuos jis gali naudoti norėdamas pakeisti tempimo receptorių įtampą. Be įtampos pokyčių registravimo, sistemos jautrumą galima reguliuoti atsižvelgiant į variklio reikalavimus.
Be slėgio, sąnarių receptoriai taip pat matuoja kampo pokyčius judant kaulus, priklausančius sąnariui. Kartu su raumenų sukliais jie sudaro svarbią jautrumo gyliui dalį, leidžiančią nuolat ir nesąmoningai registruoti viso kūno ar atskirų jo dalių padėtį, judesius ir judesių pokyčius bei įtampą.
Didžiausias mūsų organas, oda, turi daugybę paviršinių receptorių, iš kurių kai kurie gauna ir mechaninę informaciją. Jutimo ir lytėjimo pojūtis suteikia informacijos apie tai, su kokiomis medžiagomis ir medžiagomis susiduria oda. Be motorinių reakcijų, tai taip pat gali sukelti emocinius pojūčius. Taip pat yra receptorių, matuojančių slėgį ir virpesius. Jie atlieka apsauginę funkciją pateikdami informaciją, kuri sukelia motorines reakcijas, kad būtų galima išjungti arba sumažinti suaktyvinamąjį dirgiklį ir taip išvengti žalos.
Savo vaistus galite rasti čia
➔ Vaistai nuo akių infekcijųLigos ir negalavimai
Mechanorecepcijos sutrikimus gali sukelti pats receptorius arba ligos centrinės nervų sistemos vietose, atsakingose už impulsų apdorojimą.
Periferinių nervų pažeidimai reiškia, kad receptoriai vis tiek gali imtis stimulų, bet ne perduoti. Tada į nugaros smegenis ar aukštesnius centrus jokios informacijos nepateikiama. Atitinkamai negali būti jokios reakcijos arba gali kilti pojūčių. Tipiškas to pavyzdys yra tirpimas tam tikroje srityje, kurią aprūpina jautrūs odos nervai. Išvaržos disko atveju gali būti sutrikdytas dirgiklių laidumas arti įėjimo į stuburą taško. Be visiško tirpimo atitinkamoje odos vietoje (dermatomos), gali atsirasti nenormalių pojūčių, tokių kaip dilgčiojimas.
Polineuropatija yra liga, kurios metu pažeidžiamas nervų metabolizmas, ypač pėdų ir rankų periferijoje. Nervinių traktų apsauginė izoliacija vis labiau ardoma. Iš pradžių informacija mažesniu ir lėtesniu būdu pasiekia nugaros smegenis, o paskui visiškai išnyksta. Be odos jautrumo, ypač pažeidžiami raumenų ir kaulų sistemos mechanoreceptoriai, todėl laipsniškai prarandamas gilus jautrumas. Paveikti žmonės nejaučia kojų ir nebesupranta sąnarių padėties. Kurį laiką šį deficitą galima kompensuoti vizualiai. Liga taip pat paveikia motorinę sistemą, kuri padvigubina suvokimo problemą, pavyzdžiui, einant.
Centrinės nervų sistemos ligos, tokios kaip išsėtinė sklerozė ar insultas, taip pat gali sukelti jautrių nesėkmių. Daugeliu atvejų dirgiklių priėmimas ir perdavimas mechanoreceptoriais vis dar veikia, tačiau gaunami signalai negali būti apdorojami centrinėje nervų sistemoje arba negali būti tinkamai apdorojami. Pasekmės yra panašios į polineuropatijos pasekmes, tačiau paprastai būna daug sudėtingesnės. Gali būti paveiktos ne tik periferinės sritys, bet ir visos kūno vietos.
