Plaučių kraujotaka

Iš Plaučių kraujotaka, taip pat maža kraujotaka vadinamas, yra žmogaus širdies ir kraujagyslių sistemos dalis. Jis reguliuoja kraujo transportavimą tarp širdies ir plaučių ir yra naudojamas dujų mainams, t. deguonies absorbcija į kraują ir anglies dioksido išleidimas į orą, kuriuo kvėpuojame.

Kas yra plaučių kraujotaka?

Širdis yra žmogaus organizmo transportavimo sistemos, vadinamosios kraujotakos, varomoji pompa. Jos funkcija yra aprūpinti organus ir audinius deguonimi ir maistinėmis medžiagomis, taip pat pašalinti medžiagų apykaitos produktus.

Šią transporto sistemą, dar vadinamą širdies ir kraujagyslių sistema, sudaro du kontūrai: didžioji kūno ir mažoji plaučių cirkuliacija. Abi grandinės yra funkciškai suderintos taip, kad panaudotas kraujas pirmiausia pernešamas per plaučius deguoniui praturtinti, kol jis vėl pasiekia skirtingas kūno vietas.

Kraujas, kuris maitina plaučių kraujotaką, patenka iš dešinės širdies pusės. Jis per arterinę kraujagyslių sistemą pumpuojamas į plaučių kapiliarus, kur iš kvėpavimo į kraują absorbuojamas deguonis ir tuo pačiu metu iš kraujo išsiskiria anglies monoksidas. Šis deguonies ir anglies dioksido pasikeitimas vadinamas dujų mainu. Kraujas, kuris dabar yra deguonies prisotintas, pernešamas atgal per plaučių venas ir baigiasi kairėje širdies pusėje, kur prasideda kūno cirkuliacija.

Funkcija ir užduotis

Panaudotas, t.y., deguonies netekęs, kraujas grąžinamas į dešinę širdies pusę per dvi dideles tuščiavidurias venas. Jis teka iš kiemo į dešinę pagrindinę kamerą. Tai sudaro pradinį plaučių kraujotakos tašką. Širdies raumeniui susitraukiant išmetimo metu, kraujas per atidaromą plaučių vožtuvą pumpuojamas į didįjį plaučių kamieną, kuris dalijasi į kairę ir dešinę plaučių arterijas. Tai veda į dešinę ir kairę plaučius. Ten jie išsišakoja pagal anatominę plaučių struktūrą vadinamosiose plaučių skiltyse ir plaučių segmentuose į vis smulkesnes arterijas iki arteriolių ir galiausiai atsidaro į kapiliarinius kraujagysles. Kapiliarai supa alveoles, kurios užpildytos oru ir kurios, kaip tankus tinklas, prisitvirtina prie bronchiolių galų.

Kvėpavimo metu dujos keičiasi alveoliniu oru ir kapiliaruose esančiu krauju. Alveoles ir kapiliarinius indus skiria tik plona, ​​pasirinktinai pralaidi siena. Dėl difuzijos anglies dioksidas iš kraujo gali patekti į alveoles ir iškvėpti. Kita vertus, įkvėptas deguonis gali būti absorbuojamas iš alveolių į kraują.

Kraujas, kuriame gausu deguonies, į širdį pernešamas per veninę sistemą, einančią tarp atskirų plaučių segmentų. Vadinamosios venulės, t.y., mažiausios venos, pirmiausia surenka kraują iš kapiliarų ir tada susivienija, kad suformuotų vis didesnes venas, kurios galiausiai teka į didžiąją plaučių veną. Tai veda kraują į kairįjį prieširdį, iš kur jis patenka į kairįjį skilvelį ir per kūno cirkuliaciją išleidžiamas į kūno periferiją.

Plaučių kraujotakos kraujagyslių sistema vadinama „Vasa publica“. Palyginti su indais, kurie patys plaučius aprūpina deguonimi, vadinamąja vasa privata, ji tarnauja visam organizmui, sudarydama sąlygas keistis dujomis, t.y., absorbuoti deguonį ir išleisti anglies dioksidą.

Ligos ir negalavimai

Gyvybiškai svarbių dujų mainus plaučių apytakos metu gali sutrikdyti įvairios klinikinės nuotraukos, dėl kurių sumažėja deguonies įsotinimas ir angliarūgštės perteklius kraujyje. Nepakankamas deguonies tiekimas dažniausiai pasireiškia tiems, kuriuos paveikė greitas nuovargis, dusulys ir dusulys iki galvos svaigimo ir melsvos odos ir lūpų spalvos pakitimų. Gali būti pažeisti net organai. Kūnas bando neutralizuoti ūminį trūkumą padidindamas kvėpavimą ir širdies ritmą.

Plaučių emfizema, lėtinė plaučių liga, yra atsakinga už tokį dujų mainų sutrikimą. Kvėpavimo srautas yra kliudomas, nes įkvepiamas oras, taip sakant, yra alveolėse. To priežastis yra negrįžtamas alveolių išsiplėtimas dėl fermentinio sunaikinimo pertvaroms, kurios naudojamos dujų mainams.

Plaučių edema apibūdina būklę, kai vanduo kaupiasi plaučiuose. Tiksliau, skystis prasiskverbia iš kapiliarų į alveoles, o tai stipriai veikia dujų mainus. Plaučių edemą gali sukelti ūmus siurblio nepakankamumas kairėje širdies pusėje, inkstų nepakankamumas ir sunkios alerginės reakcijos, taip pat pavojingai mažas deguonies dalinis slėgis aplinkos ore virš 3000 metrų aukštyje.

Kitos sunkios ligos, pažeidžiančios plaučių indus, yra plautinė hipertenzija ir plaučių embolija. Plaučių hipertenzija, dar vadinama plaučių arterine hipertenzija, pasižymi chroniškai padidėjusiu plaučių arteriniu slėgiu. Šis padidėjęs kraujospūdis plaučių arterijoje gali būti siejamas su kraujagyslių susiaurėjimu ir su tuo susijusiu padidėjusiu kraujagyslių pasipriešinimu. To pasekmė - blogas deguonies tiekimas ir padidėjusi širdies kompensacinė pompa. Ypač dešinė širdies pusė, dėl kurios gali atsirasti dešinysis širdies nepakankamumas.

Plaučių embolija yra plaučių arterijos užsikimšimas paties kūno ar pašalinių daiktų dėka, sukeliantis plaučių infarktą su audinių pažeidimais. Pažeidimo dydis priklauso nuo paveiktos arterijos dydžio ir gali būti pavojingas gyvybei. Kraujagyslių užsikimšimą daugiausia sukelia trombai, t. maži kraujo krešuliai, kurie grįžta iš kojos ar dubens venų.