Kūno kalba

Gestas pasako daugiau nei tūkstantį žodžių, kaip sakoma. Kūno kalba yra gestų, veido išraiškų ir laikysenos kalba. Paprastai tai vyksta nesąmoningai ir daug ką pasako apie mus. Kiekvienas, galintis teisingai interpretuoti neverbalinį bendravimą, sužino esmę apie savo partnerio charakterio bruožus ir jausmus.

Kas yra kūno kalba

Kūno kalba yra bet koks sąmoningas ir nesąmoningas kūno dalies ar viso kūno judesys, su kuriuo mes bendraujame su išoriniu pasauliu. Kūno kalba yra seniausia tarpasmeninio bendravimo forma ir iškart paaiškina, ar mes simpatizuojame, ar galime vienas kitu pasitikėti. Kūno kalba skiriasi aplinkos ir kultūros skirtumais.

Nuo XIX amžiaus pradžios Charleso Darwino kūno kalba buvo moksliškai tyrinėjama ir populiarinama begarsiuose filmuose. Daugelis gestų yra instinktyvūs, kai kuriuos net kontroliuoja pasąmonė, pavyzdžiui, paraudę ar trūkčiodami raumenys, jei buvote sugautas gulėdamas. Nežodinis bendravimas atskleidžia ketinimus, motyvus, norus, mintis ir jausmus, net jei asmuo išreiškia ką nors visiškai kitokį.

Beveik 60% informacijos, kurią gauname iš pokalbių, gauna kūno kalba, o 33% - balso garsas. Informacija apie turinį sudaro tik apie 7%.

Funkcija ir užduotis

Neverbalinis bendravimas yra nepaprastai galingas, o santykiai būtų neįsivaizduojami be kūno kalbos, nes su kūnu mes atskleidžiame, ko norime ir kas esame. Kūnas nuolat siunčia žinutes. Tam tikri pagrindiniai jausmai, tokie kaip baimė, laimė, liūdesys, pasibjaurėjimas ir netikėtumas, kiekviename asmenyje sukelia tvirtas, neverbalines išraiškos formas.

Beveik visose pasaulio kultūrose raukymasis yra aiškus pykčio požymis. Šypsena visur taip pat vertinama kaip teigiamas signalas. Taip pat yra kūno signalų, kurie vystėsi kultūroje, tačiau gali būti interpretuojami skirtingai. Pvz., Nykščiai yra teigiamo įvertinimo ženklas, tačiau tai gali reikšti ir priešingai. Nors sukryžiavimas kojomis įžeidžia arabą, Europoje jis laikomas savaime suprantamu dalyku.

Daugelis gestų yra aiškūs, o veido išraiška dažnai nepalieka vietos abejonėms. Nedideli sėdimos pozos, atvirų ar uždarų delnų, judesio tipo ir erdvės pokyčiai taip pat yra neverbalinio bendravimo elementai, tokie kaip drabužiai ir kvepalai.

Veido išraiškos pirmiausia atskleidžia psichinius procesus. Savo jausmus norite paslėpti griežta veido išraiška. Paprastai gestai išreiškiami per rankas. Jei sukryžiuojate rankas už galvos ir galbūt atsiremiate į savo kėdę, išreiškiate dominavimą. Šis asmuo greičiausiai daugiau nebegrįš savo sprendimo. Kita vertus, tie, kurie mėgsta nulenkti rankas, tvirtina, kad priėmė sprendimą ir daugiau jo nepriims.

Kiekvienas, kuris šypsosi sukryžiuotomis rankomis, iš tikrųjų rodo du veidus. Ginklai yra gynybinė pozicija, pašnekovas dedamas į gynybinę. Tas, kuris paliečia nosies galiuką rodomuoju pirštu, turi abejonių. Tie, kurie jaučiasi kertami, instinktyviai griebia už kaklo. Žmonės, kurie nuvalo įsivaizduojamą nešvarumą nuo rankovių, ruošiasi prieštaravimams. Jei ranka parodysite savo pistoletą, aišku, kad su ja nesijaudinsite. Fotografavimo simbolika nepalieka vietos dviprasmiškumui. Žmogus yra agresyvus.

Ligos ir negalavimai

Pažeidus jutimo funkciją, pavyzdžiui, kalbą, kūno kalba gali būti naudojama specialiai bendravimui. Kūno kalba taip pat labai svarbi integruotam mokymuisi žmonėms su negalia ir be jos. Šiame kontekste pagrindinį vaidmenį vaidina jutimo, regėjimo, klausos, kvapo ir skonio pojūtis.

Kūno kalba dažnai yra vienintelė bendravimo priemonė bendraujant su sutrikusiais žmonėmis. Todėl vis svarbiau žinoti kūno kalbos mechanizmus ir teisingai iššifruoti jų informacijos turinį.

Kuo geriau žinutės bus aiškinamos, tuo lengviau bus bendrauti. Gebėti interpretuoti simboliką - tai klausos akimis forma. Terapeutai ir artimieji gali atspindėti asmens laikyseną, tačiau jie taip pat gali pažadinti ir atpažinti poreikius patys.

Nepaprastai svarbu atkreipti dėmesį į kūno kalbą, ypač kai tai susiję su demencija sergančiais žmonėmis. Anksčiau ar vėliau bendravimas pasikeis progresuojant ligai. Įprasti dialogai nebegali vykti, o artimieji susiduria su didelėmis kliūtimis. Kadangi sergantis asmuo nebereaguoja į kasdienius raginimus, kaip įprasta, artimieji turi daugiau dėmesio skirti neverbaliniams signalams.

Sunkumus sukelia ne demencija sergančio paciento nesusikalbėjimas, bet problema tarp siuntėjo ir gavėjo. Kadangi demencija sergantis asmuo negali siųsti aiškios žinutės, globėjas taip pat susiduria su vis daugiau problemų supratimu, kas yra reiškiama. Komunikacija turi būti atitinkamai pritaikyta.

Nors demencijos metu gebėjimas bendrauti kalbinėje srityje mažėja, gebėjimas reikštis ir suvokti kūno kalba išlieka ilgą laiką. Aplinkiniai žmonės gali sužinoti apie savo proto būseną per veido išraiškas, laikyseną, judesį ir gestus. Nepaisant to, su demencija sergančiu asmeniu vis tiek reikia kalbėti, nes kalba jam suteikia šilumos.

Kūno kalba taip pat turi didelę terapinę reikšmę, pavyzdžiui, atliekant šokio terapiją. Tai dažnai naudojama, pavyzdžiui, psichinę negalią turintiems žmonėms, kurie taip pat kenčia nuo susilpnėjusio sugebėjimo išreikšti save žodžiu, bet kurie gali daug išreikšti judėdami.