Innervation

Innervation jungia organus, audinius ir kūno dalis prie nervų sistemos ir taip sudaro sąlygas sudėtingai sąveikai kūne. Elektriniai ir biocheminiai dirgikliai perduodami per nervų ląsteles ir nervų skaidulas. Pažeidus nervų struktūras, gali atsirasti motorikos sutrikimai, nenormalūs pojūčiai ir netgi pavojingos gyvybei pasekmės.

Kas yra inervacija?

Medicinoje inervacija yra funkcinis tiekimo tinklas, kurį sudaro nervinis audinys. Organai, taip pat kūno dalys ar audinių tipai, tokie kaip raumeninis audinys, yra inervuojami nervų ląstelėmis ir nervų skaidulomis.

Medicinoje inervacija yra funkcinis tiekimo tinklas, kurį sudaro nervinis audinys. Organai, taip pat kūno dalys ar audinių tipai, tokie kaip raumeninis audinys, yra inervuojami nervų ląstelėmis ir nervų skaidulomis.

Nervų ląstelės (neuronai) yra atsakingos už dirgiklių suvokimą ir nervinių impulsų apdorojimą. Nervinės skaidulos yra nervinių ląstelių išplėtimas. Jie taip pat žinomi kaip aksonai, įskaitant aplinkines apvalkalo struktūras, ir neša elektrinį sužadinimą iš nervų ląstelių kūno. Inervacija aksonų, jų apvalkalų ir neuronų dėka galiausiai užtikrina visų kūno procesų veikimą.

Neurologas supranta, kad somatinė inervacija reiškia jutimo ir motorinę inervaciją. Vegetacinė inervacija yra gyvybiškai svarbi ir padalinta į simpatinę ir parasimpatinę inervaciją.

Funkcija ir užduotis

Inervacija perima jautrias, vegetacines ir motorines kūno funkcijas. Jautrios nervų skaidulos yra sujungtos su receptoriais. Šie receptoriai registruoja pojūčius. To pavyzdys yra odos sluoksnių mechanoreceptoriai, registruojantys prisilietimą ir spaudimą. Nociceptoriai suvokia skausmo dirgiklius, o odos termoreceptoriai yra atsakingi už temperatūros suvokimą.

Nervinės skaidulos, sujungtos su šiais jutimo receptoriais, sužadinimą perduoda aferenciniu būdu, t.y., į centrinę nervų sistemą. Šis perdavimas paprastai vyksta per projekciją ir užtikrina, kad dirgiklis pasiekia smegenis ir galiausiai mąstymo sąmonę.

Jautrios inervacijos grupėje kartais kalbama apie jutimo inervaciją, kai kalbama apie akies, ausies ir gerklės jutimo organus. Vidaus organų inervacija, priešingai, dar vadinama viscerosensitvine inervacija. Šios nervinės skaidulos perduoda pojūčius iš vidaus organų į centrinę nervų sistemą.

Paprastai šie neuronai ir aksonai yra skaičiuojami kaip vegetatyvinės nervų sistemos dalis, nes be šio sužadinimo laidojimo jokia gyvybė neįmanoma. Autonominę nervų sistemą sudaro parasimpatinė, simpatinė ir enterinė inervacija. Šios nervų jungtys kontroliuoja virškinimą, kvėpavimą, liaukų funkcijas ir širdies raumens judėjimą.

Skirtingai nuo širdies raumens, griaučių raumenys nėra sujungti su autonomine nervų sistema. Juos inervuoja motoriniai nervai. Tai reiškia, kad sužadinimas perduodamas jūsų individualioms raumenų skaiduloms per vadinamąją motorinę galinę plokštelę. Tokiu būdu centrinės nervų sistemos įsakymas skatina skeleto raumenis susitraukti.

Šiuo atveju dirgikliai perduodami ne į centrinę nervų sistemą, o iš centrinės nervų sistemos. Ryšium su griaučių raumenų motoriniais nervais, gydytojas kalba apie efektingą inervaciją. Tačiau aferentinės nervinės skaidulos veikia kiekvieną raumenį, kuris užregistruoja esamą raumenų tonusą ir perduoda jį centrinei nervų sistemai.

Veikimo potencialas nervų sistemoje perduodamas biochemiškai arba bioelektriškai. Biocheminiam perdavimui naudojami vadinamieji neurotransmiteriai. Šie neuromediatoriai yra biocheminės pasiuntinių medžiagos. Jie išsiskiria iš vienos nervinės ląstelės ir atpažįstami iš kitų nervų ląstelių. Tokiu būdu gali bendrauti ir nervų ląstelės, kurios nėra tiesiogiai viena šalia kitos.

Elektrinis perdavimas nervų sistemoje, atvirkščiai, vyksta iš ląstelių membranų įkrautų druskos dalelių pagalba. Ląstelių membraninis potencialas atsiranda dėl skirtumo tarp išorinės ir vidinės ląstelės aplinkos. Šį skirtumą nustato membrana ir naudojama kaip elektros įtampa. Tokiu būdu sukuriama kompensacinė srovė, kuri sudaro elektrinio signalo perdavimo širdį.

Apskritai organizmo suvokimas, judėjimas ir vidiniai procesai būtų neįmanomi be inervacijos.

Ligos ir negalavimai

Dėl įvairių nervų sistemos procesų nervų ląstelės gali mirti. Viena iš dažniausiai pasitaikančių priežasčių yra bloga kraujotaka. Pavyzdžiui, jei širdis sutrinka, sutrinka kraujotaka, o tai gali pažeisti nervinį audinį.

Dažnai tokiu atveju pažeidžiama smegenų inervacija. Ši smegenų nervų ląstelių žūtis gali sukelti skirtingus simptomus. Gali sutrikti motorinė funkcija, kaip ir suvokimas.

Metaboliniai nervinio audinio sutrikimai taip pat gali sukelti funkcinius ar impulsų perdavimo sutrikimus. Esant tokiems medžiagų apykaitos sutrikimams, toksinai dažnai kaupiasi smegenyse.

Nervų sistemos uždegimas gali padaryti tiek pat žalos. Tokie reiškiniai atsiranda, pavyzdžiui, sergant išsėtine skleroze, kai imuninė sistema neteisingai atpažįsta paties organizmo ląsteles kaip svetimas ir užpuola centrinės nervų sistemos audinius.

Dažniausi ankstyvieji nervų sistemos pažeidimo simptomai yra skonio pokyčiai, judesių sutrikimai ar nenormalūs pojūčiai, tokie kaip tirpimas ir dilgčiojimas. Pvz., Kai diabetinė polineuropatija gali sukelti nenormalius pojūčius, kai pažeidimas yra nepakankamas kraujo apytakos ratas.

Infekcinės ligos, tokios kaip boreliozė ar degeneracinės ligos, taip pat gali būti susijusios su nervų sistemos pažeidimais. Kai kuriomis aplinkybėmis net mechaniniai sužalojimai, tokie kaip trauminis smegenų sužalojimas, gali paveikti nervų sistemą.

Sunkiais atvejais avarijos metu nervai nutrūksta. Tai taip pat gali sukelti tirpimą ar motorikos sutrikimus. Nervų pažeidimai stuburo srityje taip pat yra ypač pavojingi. Padengti nervai gali išdygti, sukurdami neuromą, sukeliantį didelį skausmą.

Neapsaugotus nervus tam tikromis aplinkybėmis dabar galima sudėti atgal. Tačiau šis procesas yra ypač nuobodus, nes nervų pluoštai per dieną užauga tik vienas milimetras. Taigi terapinė sėkmė pasiekiama tik po žymiai ilgesnio laikotarpio, nei, pavyzdžiui, gydant sulaužytus kaulus ar žaizdas.