Indijos gyvatės šaknis

Viduje Indijos gyvatės šaknis Tai yra patikrintas vaistinis augalas iš Pietų Azijos. Indijoje jis, be kita ko, buvo naudojamas gydant gyvatės įkandimus.

Indiškos gyvatės šaknies atsiradimas ir auginimas

Tradicinė kinų medicina (TCM) naudoja indišką gyvatės šaknį kepenų problemoms, galvos svaigimui ir aukštam kraujospūdžiui, susijusiam su galvos skausmais, gydyti. Botaninis Indijos gyvatės šaknis skaito Rauwolfia serpentina. Ji taip pat vadinama Indijos gyvatės šaknis, Gyvatė, Java velnio pipirai arba Beprotiška žolė žinomas. Vaistinis augalas priklauso šunų nuodų šeimai (Apocynaceae). Negalima painioti su amerikietiškos gyvatės šaknimi.

Rauwolfia vardas kilo dėl prancūzų botaniko Charleso Plumierio (1646–1704), kuris tokiu būdu pagerbė vokiečių botaniką Leonhardą Rauwolfą (1535–1596). Pavadinimas Serpentina yra nuoroda į gyvatės pavidalo augalo formą.

Indijos gyvatės šaknis yra vienas iš visžalių krūmų ir auga vertikaliai. Jis turi lygią baltą odelę ir pieno sultis. Mažos gėlės vystosi nuo balandžio iki gegužės. Žvakidės yra rausvos spalvos, o žiedlapiai yra balti. Be to, Indijos gyvatės šaknis formuoja juodus drebulius, kurių dydis siekia apie 8 milimetrus.

Indijos gyvatės šaknies kilmės vieta yra Indija. Iš ten augalas išplito Pakistane, Šri Lankoje ir Indonezijoje. Rauwolfia serpentina pirmiausia klesti tropiniuose šiaurės rytų Indijos regionuose ir Himalajų regione. Kiti auginimo plotai yra Malaizija, Birma ir Tailandas. Derliaus nuėmimo laikas vyksta nuo spalio pabaigos iki lapkričio pradžios.

Poveikis ir taikymas

Mediciniškai naudojamos veikliosios Indijos gyvatės šaknies dalys yra maždaug 60 skirtingų alkaloidų. Tai visų pirma apima yohimbano, heteroyohimban, ajmalan ir sarpagano tipo monoterpeninius alkaloidus. Pagrindinės veikliosios medžiagos yra rescinnaminas ir rezerpinas. Reserpinas mažina kraujospūdį ir ramina. Į alkaloidus taip pat įeina joimbinas, serpentinas, ajmalinas ir dozipinas.

Alkaloidų mišinys pasižymi nuotaiką gerinančiu, antispazminiu ir vidurius laisvinančiu poveikiu. Indijos gyvatės šaknis paprastai vartojama kaip gatavas preparatas. Didesnėmis dozėmis, tačiau Rauwolfia yra laikoma nuodinga. Dėl šios priežasties vartoti leidžiama tik pagal gydytojo receptą. Indijos gyvatės šaknis iš pradžių imama mažomis dozėmis. Jie skiriami tol, kol bus pasiekta tinkama dozė. Po to atliekamas ilgalaikis gydymas preparatu, kuris gali trukti iki metų.

Homeopatijos metu Indijos gyvatės šaknis naudojama žemoje potenciale nuo D1 iki D4. Vaistažolės daugiausia naudojamos depresijai ir padidėjusiam kraujospūdžiui gydyti. Iki D3 stiprumo Rauwolfia gali būti išrašomas. D6 stiprumas gali būti skiriamas nervų sutrikimams gydyti. Priemonės paprastai vartojamos tablečių ar lašų pavidalu.

Pirmiausia naudojami deriniai su rezerpinu. Vienintelis vaistas yra Gilurytmal, kurio sudėtyje yra ajmalino. Jis vartojamas širdies aritmijoms gydyti. Ajurvedos medicina taip pat vertina Indijos gyvatės šaknį. Ten jis klasifikuojamas kaip šildantis ir sausas. Nepaisant kartaus skonio, jis daro aštrų virškinimą. Dėl raminančio poveikio jis naudojamas nuo nervinio neramumo ir mėšlungio.

Tradicinė kinų medicina (TCM) naudoja indišką gyvatės šaknį kepenų problemoms, galvos svaigimui ir aukštam kraujospūdžiui, susijusiam su galvos skausmais, gydyti.

Svarba sveikatai, gydymui ir prevencijai

Indijos gyvatės šaknis jau buvo minima ajurvedos tekstuose 7 amžiuje prieš Kristų. Minimas. Senovės Indijoje gydytojai juos naudodavo daugiausia nuo gyvatės įkandimų. Egzotinis vaistinis augalas Europą pasiekė tik XVIII amžiaus pradžioje, kai buvo atrastas tyrimų kelionėse. Europos žemyne ​​iš pradžių Rauwolfia buvo naudojama kaip Indijos liaudies medicinoje.

1952 m. Mokslininkams pavyko išskirti svarbiausią Indijos gyvatės šaknies aktyvųjį komponentą rezerpiną, kuris leido gaminti chemines medžiagas. Tokiu būdu Rauwolfia jau po dvejų metų galėjo plačiai naudoti medicinoje. Pagrindinė taikymo sritis buvo psichinės ligos, tokios kaip psichozės. Indijos gyvatės šaknis buvo vienas iš pirmųjų vaistų, išbandytų šizofrenijai gydyti.

Atlikdami intensyvius tyrimus, mokslininkai taip pat įgijo svarbių žinių apie žmogaus smegenų metabolizmą, o tai savo ruožtu leido sukurti naujus naudingus preparatus. Tačiau rezerpinas turėjo daugybę šalutinių poveikių. Tai galiausiai lėmė rezerpinų vartojimo sumažėjimą. Aštuntajame dešimtmetyje rezerpinas buvo pakeistas geriau toleruojamais preparatais.

Ilgą laiką Rauwolfia taip pat buvo laikoma svarbiu aukšto kraujospūdžio gydymo metodu. 1986 m. Indijos gyvatės šaknį Komisija įvertino teigiamai ir rekomendavo gydyti lengvą padidėjusį kraujospūdį, psichomotorinį neramumą, įtampą ir nerimą, jei kitos priemonės neturėjo jokio poveikio. Tačiau dėl stipraus šalutinio poveikio vaistinis augalas buvo naudojamas retai.

„Rauwolfia“ buvo vartojamas tik kaip rezerpinas mažomis dozėmis kartu su kitais vaistais nuo aukšto kraujospūdžio. Indijos gyvatės šaknis šiandien yra įrodyta priemonė gydant homeopatiją. Preparatas skiriamas homeopatiniu skiedikliu nuo lengvo širdies skausmo ir esminės hipertenzijos.

Kaip jau minėta, vartojant indišką gyvatės šaknį, galimas įvairus šalutinis poveikis, kuris gali būti priskiriamas stipriam augalo poveikiui. Tai gali būti košmarai, depresija, nerimas, širdies problemos, kraujotakos problemos, Parkinsono simptomai ir raumenų silpnumas. Rauwolfia negalima vartoti, jei pacientas serga tokiomis ligomis kaip depresija, nefrosklerozė ar smegenų kraujagyslių arterijų sukietėjimas.