Pokalbių terapija, Pokalbinė psichoterapija arba į klientą orientuota psichoterapija apibūdina terapijos metodą iš humanistinės psichologijos srities.
Kas yra pokalbių terapija?
Prie a Pokalbių terapija Kaip rodo pavadinimas, daugiausia dėmesio skiriama pokalbiui. Ji taip pat vadinama į klientą orientuota psichoterapija, nes ji verčia klientą ir jo teiginius pažodžiui, tiek žodžiu, tiek neverbališkai.
Visų pirma įkūrėjas yra psichologas Carlas R. Rogersas, kuris tyrinėdamas galimybes pasinaudojo dėstydamas veiklą Amerikos universitetuose 1940–1950 m. Šio tyrimo metu jis bandė išsiaiškinti, kaip žmogus gali geriau tvarkyti reikalus ir pats apie tai kalbėti, kad pokalbio metu įgytų naujos įžvalgos ir tokiu būdu pakeistų elgesį.
Jis tyrė sąlygas, kurios tam būtinos. Kaip ir daugelis kitų terapijos modelių, pokalbių terapija bėgant metams vystėsi.
Iš esmės pokalbių terapija save laiko tam tikra priemone, padedančia klientui apdoroti tai, ką patyrė per savęs tyrinėjimą, ir pakeisti neteisingą elgesį per įžvalgą. Šis diskusijų vedimo būdas yra ne tik terapijoje, bet ir tapo priežiūros, į studentą orientuoto mokymo ir konsultavimo dalimi.
Funkcija, poveikis ir tikslai
Pokalbių terapija vartojamas nuo daugelio psichinių ligų. Ar tai būtų vienas metodas, ar derinant su kitais terapijos metodais ir (arba) gydymu vaistais.
Kalbant apie pokalbių terapiją, daroma prielaida, kad kiekvienas žmogus nori save realizuoti ir kad jau turi reikiamų išteklių savyje. Paprastai sveikas žmogus yra produktyvus, jo mintys ir veiksmai yra tikslingi ir sąmoningi. Sutrikdyti procesai ir sutrikimai yra pagrįsti neteisingais mokymosi procesais ir užkerta kelią savęs realizavimui. Taikant pokalbių terapiją, pacientas turėtų atpažinti ir pašalinti šias kliūtis.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pokalbių terapija koncentruojasi į tai, kas buvo patirta. Vis dėlto pokalbio eiga pirmiausia susijusi su tuo, kaip klientas patyrė trauminį įvykį, kokias emocijas vaidino ir kokias išvadas jis padarė iš to. Apdorojimas turėtų suteikti klientui naujų įžvalgų apie save ir tokiu būdu sugebėti iš naujo įvertinti tai, ką jie patyrė.
Vadinasi, jis taip pat pakeis savo elgesį pasinaudodamas įgyta įžvalga. Pokalbių terapija nėra skirta konkrečių tikslų nustatymui. Pokalbis automatiškai parengia kursą. Terapeutas šį procesą didžiąja dalimi palieka pacientui ir sukuria pagrindines sąlygas, leidžiančias klientui kalbėti apie išgyvenimus ir problemas, įgyti įžvalgų ir abejoti savo veiksmais.
Pokalbių terapeutas atrodo empatiškas ir autentiškas ir rimtai vertina asmenį, susijusį su emociniu gyvenimu, jų nevertindamas. Pokalbių terapijos pagrindas yra abipusis kliento priėmimas ir vertinimas. Žmogus, kuris nesijaučia vertinamas ir nereikia jaudintis dėl galimo įvertinimo, labiau nori kalbėti apie save ir savo galimas klaidas. Tai sukuria pagrindą pokyčiams.
Savo vaistus galite rasti čia
➔ Vaistai ramina ir stiprina nervusKritika ir pavojai
Nepakanka tyrimų rizikos srityje Pokalbių terapija. Dėl į klientą orientuoto darbo būdo ir kuo didesnio kliento sutikimo ji iš esmės atitinka etinius reikalavimus.
Taigi pavojus ir rizika pirmiausia kyla iš paciento ir jo asmenybės struktūros bei terapeuto. Klientas, kuris nėra atviras tolesnei plėtrai ir pokyčiams, vargu ar sugebės užfiksuoti bet kokią sėkmę.
Terapeutas, nereaguojantis empatiškai ir autentiškai bei dominuojantis pokalbio eigoje, gali ne tik pritraukti terapiją į nesėkmę, bet ir padaryti dar didesnę didelę psichologinę žalą, ypač labai nesaugiems klientams.
Todėl patartina atsargiai pasirinkti tinkamą terapeutą. Kadangi dabar yra daug skirtingų pokalbių terapijos krypčių, reikėtų atlikti tinkamą išankstinį pasirinkimą. Pvz., Esant rimtai traumai, rekomenduojama pokalbių terapija, kurios specializacija yra traumų terapija. Taigi nuo pat pradžių yra nustatyti svarbūs pokalbio terapijos sėkmės veiksniai.
.jpg)
.jpg)
